Kai vykau į Aušvico koncentracijos stovyklą, keliavau ten ne kaip turistė, keliavau kaip žmogus. Vežiausi ten savo širdį, kuri iki tol buvo draskoma sulig kiekviena knyga ar filmu apie šią stovyklą. Aš nesu žydė, tačiau Holokausto šešėlis manyje pabudina gilius jausmus.
Antžmogiškas nacių aparatas išžudė apie 11 mln. Europos žydų. Net 1,1 mln. jų mirė Aušvice. Lenkijoje buvo nužudyti 89% žydų t.y. 9 iš 10. Aukų skaičius tikslinamas iki šių dienų. Žemiau dalinuosi nuotrauką, kurioje, nors neapsiverčia liežuvis sakyti, matoma mirties logistika. Kodėl Aušvicas? Naciai nenorėjo žudynių atlikti Vokietijoje, taip pat Lenkijoje buvo didžiausia žydų diaspora.
Pragaro namai žemėje
Žmonės Aušvico koncentracijos stovykloje turėjo 1 vienintelę aprangą. Dryžuotą pižamą. Su ja jie dirbo ir miegojo. Į tualetą jiems buvo leidžiama eiti dukart per parą, todėl ši apranga sugerdavo ne tik prakaitą. Drabužiai niekada nebuvo plaunami. Numirus kaliniui, apranga su krauju, ekskrementais, prakaitu buvo „perleidžiama“ naujai atvykusiam kaliniui. Jei drabužiai sušlapdavo žiemos metu, žmonės miegodavo šlapi.
Aušvice kalėjo ir lietuvių, vienas jų išgyveno stovykloje net (taip net) 6 mėnesius. Žvelgiau į sienas, pilnas aukų nuotraukų ir datų ir supratau, kad dauguma jų išgyvendavo tik iki 3 mėnesių. Jei nesi pajėgus dirbti – nesi vertas gyventi.
Barakas Nr. 11. Jame, Aušvice I stovykloje, vyko medicininiai eksperimentai ir egzekucijos. Už jo ribų žmonės vaikščiojo, dirbo ir kasdien girdėjo aimanas, klyksmus, šūvius. Ką jie jautė? Nuolatinę paniką ir terorą ar buvo tokie išsekę, jog pojūčiai buvo it apmirę?
Nėščios moterys ir motinos su vaikais buvo žudomi iškart. Stovykloje nebuvo pasigailėjimo vaikams. Tik saujelė jų čia buvo laikomi medicininiams eksperimentams. Nenoriu pasakoti kokiems… Žmonės čia buvo operuojami be nuskausminamųjų. E. Eger, išgyvenusi Aušvicą, savo knygoje „Pasirinkimas“ pasakojo, kad kai kurioms stovykloje esančioms nėščioms moterims (dalis jų pastodavo prievartaujamos) prasidėjus sąrėmiams naciai surišdavo kojas.
Aušvice buvo sukurtas visas žudymo miestas. Trys stovyklos išsidėsčiusios Osvencimo teritorijoje, mieste, kuris buvo iškraustytas ir nugriautas tam, kad naciai jame įkurtu cinišką žudymo ir kankinimų aparatą.
Jie siekė našumo. Strategavo, kaip per trumpiausią laiką nužudyti didžiausią kiekį žmonių. Jie eksperimentavo, kiek nuodų reikia, jog žmogus numirtų kone akimirksniu. Kai kurie kaliniai, eksperimentų metu, net 24 valandas kentėdavo nuodų poveikį, kol galiausiai mirdavo kančiose.
Aš buvau dujų kameroje
Aušvico I stovykloje veikė pirmoji dujų kamera, o už sienos ir krematoriumas, kuriame buvo naikinamos aukos. Prieš įeinant man darėsi silpna ir užplūdo mintis, jog noriu apsisukti ir išeiti. Spaudė prie žemės, jautėsi fizinis skausmas saulės rezginyje, buvo sunku net prisiartinti prie krosnių. Šioje stovykloje naciai suprato, kad tam, jog išžudytų visus Europos žydus, jiems reikia efektyvesnio proceso. Taip atsirado Birkenau stovykla.
Birkenau koncentracijos stovykla – 10 kartų didesnė nei Aušvicas. Čia atskirti vyrai ir moterys kalėjo siaubingomis sąlygomis. Pažliugusioje stovykloje, lietingu metu, buvo sudėtinga klampoti, poilsio beveik nebuvo. ~1,5 m. ilgio 3 aukštų gulte miegojo 12 žmonių. Privilegija buvo miegoti viršuje. Kodėl? Tie, kurie miegodavo viršuje, nebuvo aplieti ekskrementais, nes kaliniai neturėjo jėgų naudotis tualetu, jei barake tokį turėjo.
Paklausiau gidės ar buvo tokių vokiečių SS-ininkų, kurie padėjo kalintiems žmonėms? Ji atsakė, kad vienas toks atvejis buvo. Pareigūnas, kuris buvo įsimylėjęs kalinę, už bausmę buvo išsiųstas į frontą ir ten žuvo.
Tai kodėl apkritai žmonės sutiko dirbti Aušvice? Kaip jie galėjo taip nužmogėti? Pasirodo, kad koncentracijos stovykla buvo suvokiamas tarsi gyvybės bilietas, nes tiems, kurie jose dirbo, nereikėjo kariauti fronte ir rizikuoti savo gyvybe. Ar galite įsivaizduoti tokius mainus? Mano mintyse kirba tik vienas klausimas: kaip įmanoma gyventi taip sutepus ir sutrypus savo sąžinę ir žmogiškumą. Vieno stovyklos prižiūrėtojo, SS-ininko, žmona pasakė, kad niekada nėra gyvenus gražesnėje vietoje. Jos rezidencija buvo šalia krematoriumo… Tai kur čia tas grožis slypi? Pasirodo vyras jai dažnai parnešdavo iš žydų konfiskuotų papuošalų ir meno kūrinių. O kiek Chanel rankinukų dabar kainuoja rusių sąžinė, kai karas Ukrainoje vyksta kitapus jų sienos?
Per dieną Birkenau stovykloje buvo sudeginama iki kelių tūkstančių žydų. Nacius ribojo tik kūnų sudeginimo greitis. Čia buvo pastatyti du dideli krematoriumai, kurie atsitraukimo metu buvo susprogdinti, todėl matomi tik jų likučiai.
Kuomet moterys buvo nunuodijamos dujų kameroje, joms nupjaudavo plaukus, kuriuos naciai naudojo virvių ir čiužinių gamybai. Stovykloje yra kambarys, kuriame sukrauti 40 000 žmonių plaukai, kai kurie nurėžti net su oda. Ar galite įsivaizduoti koks tai kiekis? Mirusiems taip pat išlupdavo ir auksinius dantis. Oskaro Šindlerio fabriko muziejuje (tikriausiai dauguma matė 7 iš 20 Oskarų susižėrusį S. Spilbergo filmą „Šindlerio sąrašas“) buvo eksponuojamas portsigaras, kuris pagamintas iš žmogaus odos. Ar įmanoma įsivaizduoti tokio mąsto žiaurumą? Koks Dievo kūrinys gali norėti turtėti tokį daiktą?
Kaip sulipdomos istorijos detalės? Iš išgyvenusiųjų pasakojimų. Iš nuotraukų, kurias slapta padarydavo patys kaliniai. Iš žmonių, kurie atliko darbus stovyklos teritorijoje arba kaliniai atvykdavo dirbti pas kai kuriuos ūkininkus.
Ar buvo šioje tragedijoje buvo kilnių žmonių? Taip ir O. Šindleris yra ne vienintelis jų. Buvo didelių pasiaukojimų net koncentracijos stovyklos viduje. Atrodo, kad kiekvienas ten aptekęs stengėsi išgyventi (nors žinoma buvo ir tokių, kurie šokdavo ant elektrinės tvoros tam, kad užbaigtų savo kančias). Papasakosiu vieną istoriją. Aušvico stovykloje buvo kameros, kuriose uždarydavo tiek žmonių, jog jie galėjo tik stovėti. Nebuvo galimybės atsisėsti ar atsigulti. Jiems nedavė maisto ir vandens. Jie neturėjo galimybės pasinaudoti tualetu. Tokia mirtimi juos bausdavo. Kartą vienas kunigas paprašė apsikeisti vietomis su vyru, kuriam buvo paskirta ši bausmė. Vyras turėjo šeimą. Kunigas mirė kankinama mirtimi tam, kad suteikti jam ir jo šeimai šansą išgyventi. Šis vyras išgyveno iki karo pabaigos. Jis buvo laisvas kartu su savo šeima. Rašydama šį paragrafą, sėdžiu Krokuvos centre ir vos valdau ašaras. Aplink klega žmonės, kvepia kava, šviečia saulė, tvinksi gyvenimas…
Kelios mintys, kurios manęs neapleidžia:
- Žydai išgyveno pragarą žemėje. Jie patyrė žvėrišką žiaurumą. Tačiau niekaip nesuprantu, kaip vis dar žaizdai esant atvirai, jie engia palestiniečius ir vykdo jų genocidą. Ar tai aukos sindromas? Kerštas?
- Kas vyksta Ukrainoje? Kur yra ukrainiečiai, kuriuose rusai per prievartą išveža į Rusiją?
- Buča = Katyne?
- Vokiečiai, kurių tauta vis dar nešioja nacių stigma, plėtojo santykius su kitu šiuo metu siautėjančiu tironu. Negali būti neutraliteto prieš blogį, negali būti nuolaidžiavimo ar ekonominio išskaičiavimo, kai iš tiesų skaičiuojamos žmonių gyvybės kaimynystėje.
Dieną po vizito Aušvice aš jutausi it transe. Toks jausmas, kad nesupratau, ką pamačiau. O galbūt mano protas ir širdis atsisako tai suvokti. Mane užplūdo mintys, ką aš daryčiau ten atsidūrusi? Bėgčiau (iš bandžiusių pabėgti tai pavyko apie 25%)? Išprotėčiau? Nusižudyčiau? Priešinčiausi ar paklusčiau? Skaičiau daugybę knygų, kurios padėjo suprasti, kas ten vyko. Žiūrėjau filmus, kurie plėšė į gabalus. Tarsi puzlę, gabalėlis po gabalėlio, aš dėlioju vaizdą tragedijos, kurios metu mes netekome nekaltų žmonių, inteligentijos. Kiek pasaulis būtų geresnis, jei ištrintume Holokausto metus?
Savo širdyje aš giliai išgyvenau Aušvicą. Verkiau knygų puslapiuose, ašarojau ir stovykloje, graudinuosi žiūrėdama nuotraukas, kurių, tiesa pasakius, ne visur ir norėjosi daryti, štai, kokie sukrečiantys vaizdai ten buvo. Aušvico teritorijoje išbarstyta tiek nužudytų žmonių pelenų, kad, tikiu, dar ir tądien, kai mano kojos lietė stovyklos žemę, jie buvo ten. Troško, kad pasaulis žinotų, ką jiems padarė.
Tiems kas domisi šiuo istorijos tarpsniu, turiu kelias rekomendacijas. Kai kurios su aktyviomis nuorodomis, todėl tereikia tik spustelti.
Knygos
Iš pirmų lūpų. Biografijos:
E. Jaku „Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai“
B. Sruoga „Dievų miškas“ – lietuvio pasakojimai apie koncentracijos stovyklą Vokietijoje.
E. Eger „Pasirinkimas: asmeniniai holokausto išgyvenimai“
V. Frankl „Žmogus ieško prasmės“
Romanai, paremti faktais:
H. Morris „Aušvico tatuiruotojas“
Filmai
