GYVENTI NEGALIMA NUMIRTI. Girdėtas sakinys, kviečiantis kablelį padėti savo nuožiūra.
Kaip žmogus randa prasmę beprasmiškose etapuose? Didžioji knygos dalis analizuoja autoriaus patirtį koncentracijos stovyklose. Ten patekęs žmogus kaip rytinė saulė dairosi ankstyvos rasos, ieško prasmės, prasmės laukti rytojaus. Knygoje analizuojamos gyvenimo tikslo paieškos, priežastys ir žmonių elgsena.
Man ypač įsiminė keli knygos momentai, pirmasis, kuomet autorius pasakė, jog senyvi žmonės pranašesni už jaunus. Jaunesni žmonės turi daugiau rytojaus, neapčiuoptos ir neapibrėžtos ateities, tačiau vyresni žmonės turi daugiau atsiminimų, kurie visada gyvi ir kurių niekas niekada iš jų neatims. Antroji mintis, tai pasakojimas, kai autorius buvo išvaduotas iš stovyklos, vaikščiojo su buvusiais kaliniais draugais nieko nejausdamas, o juk laisvė buvo tai, apie ką kasdien svajojo, ką nuolat sapnavo. Išaušus tai dienai, jų širdys buvo tuščios ir pradžioje dar kas vakarą grįždavo ten, iš kur dar tik ką negalėdavo gyvi išeiti.
Viktoras Franklis – Vienos universiteto Austrijoje neurologijos ir psichiatrijos profesorius, psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas, humanistas, psichoterapinio metodo – logoterapija autorius. Viktoras kartu su žmona ir tėvais į koncentracijos stovyklą pateko 1942 m., ten pradėjo dirbti gydytoju ir paaiškėjus apie jo profesinę patirtį jam buvo pasiūlyta įkurti atskirą skyrių, kuriame jis dirbo su kaliniais naujokais, padėdamas jiems adaptuotis prie šokiruojančių gyvenimo sąlygų. 1945 m. jis buvo išlaisvintas iš stovyklos, tuomet grįžo į Vieną. Tuo metu ir buvo parašyta ši garsioji jo knyga. Jis aplankė 209 universitetus, profesoriavo Harvardo, Dalaso, Pitsburgo universitetuose, ir ten skaitė paskaitas, 29 iš jų suteikė profesoriui garbės daktaro laipsnį.
Logoterapijos pradininkas siekė pagelbėti pacientams, kurie ieškojo gyvenimo prasmės. Stengiamasi, jog pacientui pavyktų įsisąmoninti tai, ko jis iš tikrųjų trokšta savo esybės gelmėse. „Žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę.“
Jis teigė, kad prasmės gyvenimui suteikia patyrimas/kūrimas, skausmas ir meilė. Apie pastarąją kalbėjo: „Meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę.“
Viktor Frankl – Žmogus ieško prasmės
Trackbacks/Pingbacks