Kas toji Elizabeth Gilbert, kuri gali mus mokyti apie kūrybiškumą? Elizabeth Gilbert yra knygos „Eat, pray, love“ autorė, pardavusi daugiau nei 12 mln. jos kopijų visame pasaulyje. Negana to ji dirbo žurnaliste tokiose medijose kaip GQ, The New York Times Magazine ir kita. Šis romanas taip pat buvo ekranizuotas 2010 metais. Neblogai, ką? Manau, kad verta pasiklausyti, ką turi pasakyti sėkmingos knygos autorė ir žurnalistė.
Apie šią knygą mačiau bent keletą gerų atsiliepimų, tai tikrai susigundžiau perskaityti ir pati. Nedidelė, kišeninio leidimo, knyga su 300 psl. pasirodė greitai įveikiama.
Kolektyvinis kūrybiškumas egzistuoja?
Iš visos knygos labiausiai įsiminė autorės pasakotas „nuotykis“ su kita žinoma knygų autore Ann Patchett (juolab, kai dar prieš kurį laiką skaičiau jos knygą „Olandų namas“). Istorija apeliuoja į kolektyvinį kūrybiškumą. Kartą Elizabeth Gilbert gimusi, tačiau apleista knygos idėja po pažinties su autore Ann Patchett „numigravo“. Nutiko taip, kad Ann‘a pradėjo rašyti knyga tokia pat tema, net su kaikuriomis smulkmenomis, kaip ir Elizabeth buvo pradėjusi prieš kelis metus. Idėja negimusi kūriniu vieno kūrėjo rankose migruoja. Ši mintis man labai patiko.
Kūrybiško gyvenimo sudedamosios
Elizabeth Gilbert būdama vos 16-kos prisiekė būti rašytoja. Prisiminus save 16-kos aš nė nenutuokiau, ko tikėtis iš savo gyvenimo, o autorė ne tik žinojo, ko nori, bet ir aistringai ir tikslingai to siekė daugybę metų. Galite sakyti, kad paauglystėje dauguma turi įvairių vizijų ir norų, tačiau mažumai pavyksta užčiuopti tikrąjį pašaukimą ir nešvaistant laiko žingsniuoti tuo kelių.
„Big Magic“ knygoje autorė dalinasi keliais svarbiais elementais, kurie padeda išlaikyti kūrybiškumo sklidiną kūrėjo kelią. Vienas pagrindinių principų – drąsa. Gebėjimas siekti tikslo, net tada, kai labai baisu, nepaisyti kitų nuomonės, leisti sau klysti ir ryžtingai judėti pirmyn – tai gebėjimai, kurie vienija sėkmingus žmones.
Drąsą slopinti gali keli aspektai – baimė, jog nepasiseks sukurti kažką įsimintino ir baimė, kad nepavyks pakartoti ar pranokti jau pasiekto Olimpo. Įsivaizduokite, pati Elizabeth Gilbert, pardavusi 12 mln. savo „bestsellerio“ kopijų, galėjo jausti spaudimą parašyti naują knygą. O kas tada? Atsiliepimai, kad knyga nebloga, bet neprilygsta jau gimusiai žvaigždei? O jeigu daugiau niekada nepavyks pralenkti savo pasiekimų? Tokia baimė stabdo sėkmės sulaukusius rašytojus. Iš karto pagalvojau apie S. Kingą, autorių, kuris sukūrė šimtus kūrinių. Iš tokios gausybės net kelios dešimtys virto filmais, kai kurios – ilgamečiais „bestselleriais“, tačiau buvo ir tokių, kurios nesulaukė ypatingo dėmesio. Ir tai jo nesustabdė nuo kūrybos. Net priešingai, S. Kingas rašo kiekvieną dieną, be pertraukos. Tikrai verta paskaityti jo knygą „On writing“.
Taigi, drąsa – vienintelis kelias į kūrybiškumo puoselėjimą ir nesustabdomą jo augimą.
Ar galima įsigyti kūrybiškumo?
Šiomis dienomis mokymų rastume bet kokia tema. Pilna kvalifikuotų ir kartais nelabai, ekspertų, kurie pasirengę pasidalinti savo patirtimi, pažadinti mūsų mieganti kūrybinį milžiną ir padėti pasiekti užsibrėžtų tikslų. Elizabeth Gilbert tam prieštarauja. Ji teigia, kad rašymo ji mokėsi iš knygų, tačiau visiškai netiki įvairių mokymų galia. Pradžioje mano vidus tam labai prieštaravo, tačiau visgi dalis manęs turėjo sutikti. Kai kurių rašymo principų galima išmokti, tačiau kiek esu lankiusi kūrybiškumo mokymų – į tą pintinę sunku kažką įdėti klausantis kitų. Kūrybiškumas gimsta mūsų sąmonėje, tam tikru metu, tam tikromis aplinkybėmis ir tai suku sužadinti iš šalies.
Ar skausmas didina kūrybiškumą?
Gerai atsimenu vieną posakį:
„Thank you for the tragedy I need it for my art“.
Tam tikri išgyvenimai ne retai pažadina kūrybiškumą, nes įkvepia ieškoti įvykių prasmės, gilina mūsų jausmus. Tačiau anot autorės klaidinga manyti, kad gero kūrinio negali sukurti tas, kuris nėra kentėjęs širdies ar dvasios kančių.
Gerai žinau vieną, kad kurti remiantis patyrimais yra daug lengviau, nes pajautimus galima išgyventi dar ir dar kartą. Sukurti emociją – daug sunkiau, nebent galime su ja tapatinti kažkokį patyrimą.
Kodėl „fuck it“ – vertingas išsireiškimas?
Dar viena mintis, su kuria sutinku „Big Magic“ knygoje – neverta kreipti dėmesio, ką mano kiti. Kurdami mes tampame pažeidžiami ir atsiduodame kitų kritikai. Tačiau žmonėms labiausiai rūpi tik jie patys, tad komentarai ateina ir praeina, o kūryba lieka. Pasakydami „fuck it“ ir rizikuodami kurti tai ir taip, kaip patinka – išlaikome save. Tikiu, kad kiekvienas kūrėjas turi savo auditoriją, tad neprivalo visiems patikti.
Elizabeth Gilbert
„You do not need anybody‘s permission to live a creative life“
Kaip aktyvuoti kūrybiškumą?
Apie tai kalbu dažnai savo soc. medijose. Kadangi mano darbas – nuolatinis rašymas, savo kūrybinį rezervą turiu nuolat papildyti, tad sutinku su Elizabeth Gilbert mintimis, kad lengvas atsiraukimas apdeda. Kartais užsisukame minčių mišrainėje ir nebematome įdomių sprendimų. Žingsnis atgal, kita veikla – pasivaikščiojimas, paroda, kelionė – gali sugrąžinti gaivų kūrybiškumo gūsį. Į pilną, šurmuliuojančią stiklinę nieko papildomai neįpilsi, o būtent tada mūsų mintys dirba dėl naujų idėjų, todėl savalaikės pertraukos ir nauja veikla – būtina.
Kam verta paskaityti?
Knyga turi dvi auditorijas – tiems, kurie ieško kūrybiškumo impulsų gyvenime ir tiems, kurių darbas susijęs su rašymu, nes pavyzdžių apie tai tikrai daug.
Kodėl skaityti?
Net ir daug knygų puslapių matę žmonės ras įdomių įžvalgų ir dar kartą prisimins ar patvirtins tai, ką jau yra sukaupę savyje apie kūrybiškumą.
Kodėl neskaityti?
Jei tikitės daug naujos medžiagos apie tai, kaip atgaivinti ar suintensyvinti kūrybiškumą – jos nebus daug. Tai asmeninių įžvalgų rinkinys, ne patarimų knyga. Suprantu, kad mažiau šia tema skaitantiems naujų minčių gali būti daug, tačiau dirbantiems su kūrybiškumu, apie tai besidomintiems – naujos informacijos mažoka.
