Kartais būna tokių knygų, jog sunku kažką ir pasakyti. Nesinori, kad knygos apžvalga būtų jos tiesioginis atspindys, paprastas perpasakojimas. Perkant šią knygą, mane labiausiai „užkabino“ viršelis, toks, tarsi paveikslas ryžtingos merginos, kuri pasiruošusi gyventi gyvenimą, su visais jo kalneliais. Ir iš tiesų, tokį personažą aš romane radau, tai Meivė. Tokia tvirta iš išorės, tačiau trapi iš vidaus.
Tai tragiška ir kartu graži sesers ir brolio kelionė per gyvenimą, prasidėjusi Olandų name. Šis prabangus tėvo pirkinys tapo šeimos suirutės pradžia.
Ryškūs asmenybių portretai, smarkiai pabrėžiamas sesers ir brolio ryšys ir artimų žmonių svarba mūsų gyvenime. Visgi, sakyčiau, kad pagrindinis ir pasikartojantis knygos moralas – atleisti. Ir pasistengti suprasti. Atleidimo motyvas knygoje kartojasi bent 4 kartus, todėl aiškiai pajutau šią autorės mintį. Ir tiesa, negali jai nepritarti. Tačiau taip pat turiu pasakyti, kad siužetas man pasirodė silpnokas. Buvo stengiamasi įtraukti į vis naujus įvykius, šokinėti per gyvenimo etapus pirm ir atgal, tačiau kartais jaučiau, kad skaitau, jog perskaityti, o tai pirma ir labai ryški indikacija, kad knyga ne mano.
Kita vertus, ji turi daugybę teigiamų atsiliepimų spaudoje ir vertinama pozityviai, tad nenoriu numušti ūpo jos patirti. Lauksiu jūsų komentarų!
