Iš biografijų aš dažnai nesitikiu daug, tačiau su šia knyga tiesiog išskriejau. Pirma, tai rašoma apie išskirtinę asmenybę, renesanso genijų ir antra, Walter Isaacson rašymo stilius 😍, neparastai įtaigus, o turinys – ypatingai informatyvus ir tarsi pats dailininkas nutapytų savo biografiją. Kiekviena smulkmena apgalvota, kiekvienas teiginys – išieškotas ir apsvarstytas.
Leonardo sukūrimas
Šis visų laikų genijus gimė nesantuokinėje šeimoje. Jo motina – valstietė Katerina, o tėvas – Ser Pjero da Vinčis, pasiturintis florentietis. Nors per visą gyvenimą tėvas niekada jo nepripažino savo sūnaumi, tačiau Leonardas ilgainiui paliko mamą ir prisijungė prie tėvo bei gyveno drauge. Panašu, kad tėvas kartas nuo karto parūpindavo sūnui užsakymų iš savo aplinkos, nes buvo gerbiamas žmogus. Taigi, jie turėjo santykį ir Da Vinčis nebuvo pamirštas, kaip galėjo nutikti nesantuokiniams vaikams, tačiau itin šilto ryšio tarp jų nebuvo. Mirdamas tėvas jam nieko nepaliko.
Leonardo kelionė prasideda didžio meistro, kuris buvo nepaprastai sužavėtas jo kūryba, Andrėja del Verokjo dirbtuvėse. Su šiomis dirbtuvėmis susiję žymūs menininkai, tokie kaip Sandro Botticelli. Taigi, tai tikra įžimybių kalvė. Pirmuoju Leonardo da Vinčio mecenatu tapo Lorencas Medičis, o vėliau jis pats iškeliavo į Milaną pas Ludoviką Sforcą. Jam Leonardo liaupsindamas save, rašė ilgus laiškus apie savo pasiekimus karo pramonėje, mat jis ne tik tapydavo, bet ir noriai gilinosi į inžineriją. Taigi, net pačioje savo aušroje, jis buvo išskirtinis ir galėjo užsitikrinti vietą šalia įtakingiausių Italijos žmonių bei faktinių valdovų.
Laikotarpis Milane – šedevrų gimimas
Kodėl Leonardo da Vinči taip smarkiai aukštinamas ir išskiriamas iš kitų jo laikmečio kūrėjų? Pirmiausia dėl jo asmenybės unikalumo. Galima pastebėti, kad savo karjerą jis pradeda kaip tapytojas, tačiau paraleliai, o kartu ir visą likusį gyvenimą, jis be paliovos gilinosi į gamtą. Kodėl dangus mėlynas? Kaip gimsta upės tėkmę? Jis tyrinėjo verpstes gamtoje ir vandenyje, kurios padėjo jam savo šedevruose pavaizduoti pasakiško grožio garbanas ar kurti įvairius įrengimus.
Nepaisant didžiulio žingeidumo ir nepaprastai smulkmeniško gamtos stebėjimo, jis gilinosi į žmogaus anatomiją. Tyrinėjo raumenis, širdies veiklą, tinklainę, dalyvavo žmonių skrodimuose ir pats juos atliko su gyvūnais. Išskirtinis to meto anatomijos išmanymas leido jam piešti su jokiu kitu menininku nepalyginamus piešinius. Leonardo paliko tiek išsamios anatominės medžiagos, jog tai davė ne menką atspirti jo pasekėjams medicinos srityje.
Ir tai dar ne viskas. Jis gilinosi į inžineriją, hidrauliką, kūrė laivų ir skraidymo aparatų prototipus. Ne vienam valdovui siūlė savo paslaugas kaip karo inžinierius ir siūlė konstruoti įrengimus, kurie padės persikelti per vandens telkinius ar padės puolime bei gynyboje. Su vienu savo globėju keliavo į mūšio laukus ir stebėjo bei kūrė kovos mašinas. Deja, dauguma jų nebuvo panaudojamos, nors viena, kita pasitarnavo mūšio lauke.
Jis nuodugniai tyrinėjo perspektyvą ir gilinosi į optiką, todėl gebėjo piešti itin tikroviškus gamtos elementus savo kūryboje.
Būtent Milane gimė dalis puikiai žinomų Leonardo kūrinių: „Madona olose“, kuri šiuo metu kabo Luvre, „Dama su šermuonėliu“ – kaip manoma, vienos iš Ludoviką Sforcos meilužių ir gyvenimo meilių, portretą bei „Paskutinę vakarienę“. Pastarasis piešinys tapytas ant Milano bažnyčios, Santa Maria delle Grazie refektoriumo sienos. Dėl didelių eksperimentų su medžiagomis, ilgainiui paveikslas ėmė trupėti, o per daugybę karų, buvo dar labiau suniokotas. Jei dabar Milane norėtumėte jį apžiūrėti, matytumėte tik atkurtą versiją, kurioje išliko nedaug Leonardo kūrybos.
Susitikimas su Michelangelo
Kai teko lankytis Romoje, gidė pasakojo, kad Michelangelo buvo nuotaikos žmogus. Gana priekabus ir niūrus. Kuomet jis tapė Siksto koplyčios, jo rūstinti nesiryžo net popiežius. Aukšto lygio menininkai tais laikais turėjo tokio dydžio autoritetą.
Michelangelo ir da Vinčis nesutarė. Nors vienu metu teko dirbti toje pačioje vietoje, jie konfliktavo ir vienas kitą kritikavo. Da Vinčis, giliai pasinėręs į mokslą ir anatomiją, smarkiai kritikavo Michelangelo tapybą, kuri jo akimis buvo statiška.
Mona Liza
paveikslą. Ji buvo garsaus verslininko žmona. Sakoma, kad tam, jog nutapytų jos šypseną, autorius samdydavo eilę aktorių ir juokdarių, kurie ją linksmino. Taip jis siekė savo paveiksle išvengti būdingo portretų melancholiškumo. Tai tapo viso likusio jo gyvenimo darbu ir manoma, kad pats Lisa del Giocondo vyras nė nematė šio portreto. Negana to, yra sukurta daugybė jo kopijų,, kurias padarė meistro mokiniai, kai kurios su Leonardo priežiūra. Pasitaikė ir apnuogintų Monos Lizos versijų, kuriam da Vinčis neprieštaravo.
Ar žinojai, kad Mona Liza nebuvo laikomas gražiausiu Leonardo darbu? Paveikslas išgarsėjo tuomet, kada jis buvo pavogtas? V.Peruggia įsidarbino ir kelis mėnesius dirbo pagalbiniu Luvre, būtent tai padėjo jam pagrobti ir išsinešti garsiąją Džakondą. Paveikslą jis išsinešė namo ir laikė lagamino dugne. Buvo neturtingas, todėl jį pasiūlė Uficių galerijai, nors pinigų neprašė, bet užsiminė, kad atlygį priimtų. Paveikslo perdavimo galerijai metu jis buvo suimtas.
2022 metais viešėdama Luvre kaip ir visi turistai stovėjau eilėje, jog pamatyčiau „Mona Lizą“, garsenybę, kuri išpopuliarėjo po nutrūktgalviškos vagystės. Mačiau daugybę jos nuotraukų, tačiau realybėje paveikslas daugybę kartų gražesnis. Jis tarsi turi gylį, jis nepaprastai užburia. Lankiausi daugybėje galerijų, tačiau niekad nepatyriau tokio jausmo stebėdama kūrinį.
Gyvenimo pabaiga Prancūzijoje
Mirus Leonardo patronui, vienam iš Medičių, jis priėmė karaliaus Pranciškaus I, Prancūzijos karaliaus, kvietimą atvykti ir dirbti jam. Būtent šiuo etapu jis jautėsi labiausiai vertinamas ir pripažintas. Karalius da Vinčį laikė eruditu ir praleisdavo tik vos kelias dienas metuose be jo. Jis tiesiog siurbė visas sukauptas Leonardo žinias, nes pats buvo itin smalsus.
Karalius suteikė Leonardui menininko, inžinieriaus ir architekto titulą, gausią pensiją ir jį globojo. O menininkas suprojektavo Pranciškui I Luaros kalnus ir naujų jo rūmus.
Į Prancūziją Leonardas atsivežė ne vieną savo kūrinį, tarp jų ir žinomo verslininko Džakondo žmonos portretą – Moną Lizą, kuris buvo menininko viso likusio gyvenimo darbas. Leonardas da Vinčis mirė Prancūzijoje
Leonardo da Vinči palikimas
Nors genijus paliko labai mažai užbaigtų savo kūrinių, padėjo pamatą daugybei skirtingų mokslo šakų. Jis imdavosi vieno darbo ir jo eigoje susidomėdavo kitu, todėl pirmąjį palikdavo ir pradėdavo kitą. Taip buvo ir su paveikslais, Leonardo priimdavo užsakymus, tačiau tik kelioliką jų apskritai baigė. Dėl negebėjimo užbaigti darbų jis turėjo net teisminių ginčų ir kartais buvo laikomas nepatikimu.
Tačiau jis paliko tūkstančius mokslinių užrašų, kurie turėjo įtakos anatomijos, fizikos bei inžinerijos vystymuisi. Mes dažnai jį žinome kaip Monos Lizos autorių, tačiau tai tik lašas to, kas jis buvo: vunderkindas, genijus ir vienas iš nepaprasčiausių žmonių mūsų istorijoje.
Ko galime pasimokyti iš menininko?
Būdamas nepaprastu žmogumi, jis turėjo savybių, kuriomis galima žavėtis, tačiau turėjo ir tokių, kurios tapo kliuviniu.
Kas užburia Leonardo asmenybėje?
Žingeidumas. Jis gebėjo analizuoti absoliučiai viską: gamtą, konstrukcijas, vandenį, anatomiją… Jo noras žinoti buvo toks nepasotinamas, jog vedė jį per gyvenimą tokiu gyliu, kuris tapo pamatu ateities kartoms.
Pastabumas. Jis gebėjo įmatyti net mažiausias smulkmenas gamtoje. Įžvelgti kiekviename procese sistemą, kurią paskui panaudodavo kūryboje, architektūroje ir inžinerijoje.
Universalumas. Mokykloje mums liepia pasirinkti, kas esame, tiksliukai ar humanitarai. Juk meniškas žmogus niekada nebus matematiku. O da Vinčis buvo. Jis nepaprastai apjungė meną, gamtą ir mokslą ir buvo itin pasiekęs visose srityse. Puikiai valdė tiek teptuką, tiek matematiką.
Bebaimystė. Leonardas nesivadovavo stereotipais, todėl kėlė klausimus net ir bažnyčios tiesoms. Jis nebijojo atrasti naują, nepatogią realybę, net jei reikėjo ilgas valandas praleisti morguose ar savo skraidymo aparatus išbandyti šokant nuo stogo.
Ko galima pasimokyti iš da Vinčio asmenybės?
Užbaigtumas. Vienas iš pačių nepraktiškiausių jo bruožų. Jis nebaigdavo daugybės užsakymų, todėl ilgainiui tapo nepatikimas menininkas. Vos pradėdamas kokį nors užsakymą, gaudavo ilgas sutartis, kurios turėtų užtikrinti, jog darbą jis pabaigs, tačiau dažnai nebaigdavo. Jis neturėjo autoritetų ir nesijautė įpareigotas baigti portretų net jį globojusiems ir įtakingiausiems Italijos asmenims. Jo negąsdino nei teismai, nei reputacija.
Perfekcionizmas. Būtent iš šios savybės išplaukia pirmoji. Norėdamas viską padaryti tobulai, jis metų metus nebaigdavo savo kūrinių. Tad kas geriau, dailinti juos dešimtmečius ir nebaigti ar sukurti tai, kas būtų palikta ateities kartoms? Atsakymas dvilypis. Tokius kūrinius kaip „Jonas krikštytojas“, „Dama su šermuonėliu“ ar „Paskutinė vakarienė“ jis įgyvendino iki galo, tad jie nepadarė jo prastesniu menininku ir vertinami puikiai. Na, galima ir kita perspektyva, jog tiek metų dailindamas „Moną Lizą“ jis pelnė nemirtingą šlovę ir metai iš metų nesibaigiančias eiles Luvre.
Apie autorių
Walter Isaacson knygą „Leonardo da Vinci“ yra tokio gili ir iškalbinga, jog negaliu praleisti galimybės šiek tiek pasmalsauti ir apie patį autorių. Walter Isaacson geba nupiešti itin išsamų kontekstą ir kiekvieną savo mintį pagrįsti faktais iš surinktų dokumentų ir darbų. Jis yra parašęs ne vieną įspūdingą biografiją, pavyzdžiui, apie Kissingerį, Steve Jobsą, Benjamin Frankliną. Tiesa pasakius, kad po šios knygos visiškai pasikliaučiau šiuo autoriumi ir su malonumu „suraityčiau“ dar vieną biografiją.
Walter Isaacson yra vykdantysis Aspen Institute ir CNN bei Times žurnalo redaktorius. Tai be abejonės įtikina, jog tokio žmogaus knyga negali būti blanki.
Kai skaičiau šią biografiją pagalvojau apie kitą knygą D. Epstein „Žmogaus ribos“. Būtent šiame kūrinyje autorius pasakoja apie žmones „universalus“, kurie domisi skirtingomis sritimis ir geba jas apjungti. D. Epstein teigia, kad laimi ne tie, kurie yra savo srities profesionalai, o tie, kurie geba žinoti daug ir tas žinias panaudoti skirtinguose kontekstuose.
Geriausių mano skaitytų biografijų TOP-3:
- M. Abramovič – Eiti kiaurai sienas
- Walter Isaacson – Leonardo da Vinci
- Hayden Herrera – Frida: Fridos Kahlo biografija
