XX a. aukso fondo knyga – tokiais žodžiais prasidėjo mano pažintis su John Irving knyga „Sidro namų taisyklės“. Lūkesčiai ėmė kilti į padebesius. Tas svarbu, nes knyga – 760 puslapių, o tokia dedikacija reikalauja tikrai nemažai laiko.
Istorija apsupa našlaičių gyvenimą prieglaudoje, kurioje daktaras Larčas priima nepageidaujamus vaikus. Vienas prieglaudos gyventojas – Homeras itin aktyviai domėjosi daktaro Larčo darbais – gimdymu priėmimu ir nelegaliais abortas. Dar neįstojęs į aukštąją mokyklą jau buvo sukaupęs solidžią akušerio praktiką ir ilgainiui tapo sumaniu ir profesionaliu akušeriu.
O kaip gi be meilės linijos? Našlaitis pamilsta tikrą karalaitę – gražuolę merginą, kuri priklauso kitam. Ar Homerui pasiseks užkariauti jos širdį? O galbūt našlaitis taip ir liks vienišas?
Būsiu atvira, knygos pradžioje nebuvau sužavėta. Autorius „ėmė“ skaitytojus su gana aštriais, šiek tiek gašliais santykių peizažais. Tai man neretai atrodo kiek pigoka. Tačiau nemėgstu knygų palikti neperskaitytų, tad kibau skaityti toliau. Siužetas – ne eilinis, tačiau pasakyti, kad knyga „nunešė stogą“ tikrai negaliu. Niekaip negalėčiau jos palyginti su pavyzdžiui „Erškėčių paukščiais“, kurie tiesiog nešė mane per knygos puslapius su didžiuliu malonumu.
Kodėl verta skaityti John Irving knyga „Sidro namų taisyklės“? Patirti netikėta siužetą ir pasileisti į meilės verpetus, pažinti skirtingus širdžių gyvenimus. Tačiau aš, atvirai, duočiau knygai 7-tą.
