Toks jausmas, kad savo mintyse iš gabalėlių dėlioju vaizdą, kas vyko prieš ir per Antrąjį Pasaulinį karą ir tai vis labiau įaudrina jautrią širdį. Šį pavasarį lankiausiai Aušvico – Birkenau koncentracijos stovykloje, nes norėjau savo akimis pamatyti tai, kas liko iš žudymo aparato. Ką pavyko perteikti ir papasakoti ar parodyti nuotraukos, aš sudėjau į savo apžvalgą parašytą dar kelionėje tam, kad išreikščiau šviežius ir dar pulsuojančius potyrius. Vaizdai buvo sukrečiantys.
Frankų šeimos istorija
„Ana Frank dienoraštis“ knyga papildo iki šios dienos manyje gyvenančius prieškario ir karo meto įspūdžius. Šis dienoraštis – tai besislapstančių nuo nacių šeimos gyvenimo memuarai paauglės Anos akimis. Jis rašytas nuo 1942 m. iki 1944 m. Frankų šeima kartu su dar keliais žmonėmis (iš viso 8-se) glaudėsi Anos tėvo darbe įrengtoje slėptuvėje, apie kurią žinojo vos keletas žmonių. Ana buvo iš pasiturinčios šeimos, todėl nacių valdymo metais suprastėjusios gyvenimo sąlygos slėgė jų šeimą, tačiau suteikė progą slapstytis ir laukti karo pabaigos.
Gyvenimo sąlygos slėptuvėje
Mane nepaprastai domino detalės, kurios nuspalvino besislapstančių žydų gyvenimo dienas. Ankšta buitis, prievolė gyventi tyliai, jokios galimybės išeiti į lauką, skurdus maistas – tai tapo visų Amsterdame besišelpiančių žmonių, gyvenančių kartu su Frankų šeima, kasdienybė. Nepaisant to, nebuvo pamirštamas nei vienas gimtadienis ir nors kartas nuo karto namus apgaubdavo šventinė nuotaika.
Dėl nuolatinės įtampos, laukimo ir trinties kildavo nemažai barnių. Šeimos tiek viduje, tiek su kitais besislapstančiais likimo bendražygiais, pykdavosi ir taikydavosi. Man buvo sunku įsivaizduoti, kaip 2 metus įmanoma neišsiduodant gyventi fabrike, kuriam šiokiadieniais dirbdavo nieko nenutuokiantys žmonės. O dar sunkiau suprasti, kaip žmonės išliko orūs ir pagarbūs gyvybei.
Paauglės vidinis pasaulis
Kita, ne tokia man įdomi linija, Anos Frank brendimas, jos vidinės ugnys ir kibirkštys. Jos savistaba kūno pokyčiams ir pirma meilė dar slėptuvėje. Keliaujant per dienoraščio puslapius, keliaujama ir laike, todėl jaučiasi pačios merginos vidinis virsmas ir naujas savo poelgių vertinimo kampas. Mergina buvo tikrai iškalbinga ir dievino rašyti. Savo puslapiuose ji paminėjo, jo po karo norėtų, kad jos dienoraštis būtų išspausdintas kaip karo įrodymas. Taip ir pasielgė jos tėvas.
NElaiminga pabaiga
Šeimai nepavyko išlaukti karo pabaigos, nes ji buvo išduota. 1944 rugpjūčio 4 d. šeima buvo suimta ir visi Frankų šeimos nariai išvežti į koncentracijos stovyklas, kol pasiekė Aušvicą. 1944 m. lapkričio 1 dieną Ana su sese Margo buvo perkelta į Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklą ir kaip spėjama, po kelių mėnesių, 1945 metais buvo nužudytos. Ana nesulaukė šešioliktojo gimtadienio ir mirė visai prieš pat sąjungininkų išvadavimą. Toje pačioje stovykloje mirė ir jos mama bei sesuo. Išgyveno tik tėvas Otas Frankas, kuris įgyvendino dukters norą ir sutiko išspausdinti dienoraštį. Jis buvo išverstas iš 70 kalbų.
Paliksiu vieną mintį: ar galite įsivaizduoti vyrą, tėvą, kuris gedi savo žmonos ir dviejų paauglių dukrų, vienas pats išgyvenęs pragarą žemėje? Tikriausiai nėra nieko baisesnio, kaip negalėti apsaugoti savo šeimos.
Kas lieka, kai nieko nebelieka?
Širdis skauda dėl nenugyvento gyvenimo. Dėl neteisybės, kuri buvo užkrauta ant milijonų žmonių pečių. Bet juk kažkas lieka po to? Lieka prisiminimai, kurie Ano atveju gyvens dar daugybę metų ir pasakos jos ir likimo draugų gyvenimo fragmentus. Amsterdame įsteigtas Anos Frank muziejus, kuris yra vienas populiariausių Nyderlanduose. Taip pat yra sukurtas filmas „Kur dingo Ana Fank“?
Knyga yra skirta vaikams nuo 13 metų, todėl joje buvo daug paaugliško naivumo, nebrandumo ir kai kurios knygos vietos man pabosdavo (negalima kitko tikėtis iš paauglės, rašiusios savo dienoraštį), bet išlikusios dokumentinės detalės yra neįkainojamos, o emocijos – įsišaknijančios. „Ana Frank dienoraštis“ dar kartą man priminė, kad turi smarkiau vertinti skanų maistą, kuriuo kasdien mėgaujuosi ir laisve, kurią kartais pamirštu branginti.
