Šis švedų rašytojas, Fredrikas Bachmanas, pirmiausia su savo sekėjais pasidalino keliomis istorijomis apie Uvę. Auditorija buvo tokia sujaudinta, kad netrukus jo mintys virto „Mano vardas Uvė“ knyga.
Kelionė knyga
Uvė – į septintą dešimtį įkopęs vyras, kurio visas gyvenimas yra virtinė savo vietose sudėliotų veiksmų ir daiktų, kurie jokiu būdu negali prarasti savo pastovaus buvimo. Visi privalo laikytis nustatytų taisyklių, kad ir vairavimo. Šiukštu neviršyti nurodyto greičio. Viršiji? Uvė tave pamokys.
Už viską labiau Uvė vertina pastovumą. Visą savo gyvenimą vairuoja vienos, Saab, markės automobilį. Kaimynas, kuris nuo Volvo perėjo prie BMW jam tarsi valstybinis išdavimas. Kaip galima pasitikėti žmogumi, kuris nesilaiko savo įsitikinimų?
Bambeklis ir itin principingas vyras slepia ir kitą pusę. Atsargiai autorius papasakoja ir Uvės meilės istoriją. Jo žmona jau mirusi, tačiau ji jaučiama visos knygos metu. Nors mylimoji dažnai žengdavo už Uvės gyvenimo taisyklių ribų, ją vienintelę jis toleruodavo. Po mirties atsivėrusi didžiulė širdies bedugnė tiesiog glemžėsi, todėl senolis norėjo nusižudyti, tačiau gyvenimas jam turėjo kitų planų.
Jausmas, kurį knygą palieka
Fredrikas Bachmanas puikiai išpildo savo sukurtą veikėjo charakterį. Taip puikiai jį aprašo, jo atrodo regi jį čia pat. Tiesa pasakius, aš radau truputį Uvės ir savyje. Noro sudėlioti gyvenimą į mano nuomone geriausiai organizuotus stalčiukus. Šiurkšti išorė slepia šiltą širdį, kuri moka mylėti ir turėjo netekti.
Įspūdį padarė ir kiti knygos veikėjai, kurie rado savo kelią į Uvę. Nepaisydami jo keistumų ir kategoiškumo, jie išlikdami savimi gebėjo paliesti jo širdį.
Ekranizacija
Federico Fellini sukurė filmą remiantis šiuo romanu. Tai itin gyvenimiška ir tikra istorija, kuri, manau, savo komiškumu ir šiluma tikrai palies. Filmo matyti dar neteko, bet sužinojusi apie jį, įtraukiau į sąrašus.
