Mokykloje turėjau klasioką, iš kurio, jei tik nebūdavo geresnio objekto, visada tyčiodavosi. Rausvaplaukis, strazdanotas, neaukštas ir kuklus, būtent ta kombinacija, kuri papuola į taikiklį klasės neklaužadoms. Kažkada bandžiau jį užstoti, nes nebegalėjau viso to klausytis, įsivaizduodama, kad galimai namie, saugioje aplinkoje, vaikui kaip pupos byra ašaros. Klasiokai sakė, kad aš jį įsimylėjau. Jis bandė susidraugauti, būti kaip kiti „normalus“, ir tiesa pasakius buvo, bet vis tiek akivaizdžiai kliūdavo. Bet šios mano mintys ne apie patyčias, o apie prisitaikymą ir priklausimą. Ir tai labai skirtingi dalykai.

Belonging is being somewhere where you want to be, and they want you. Fitting in is being somewhere where you really want to be, but they don’t care one way or the other. Belonging is being accepted for you. Fitting in is being accepted for being like everyone else.

Bene Brown. Dare Grately.

Atėję į naują darbovietę, kompaniją mes stengiamės suprasti „iš kur vėjai pučia“ ir dažnu atveju prie kolektyvo prisiderinti, taip įsijungdami prisitaikymo rėžimą. Kalbant apie prisitaikymą ir asmeninę patirtį, man atmintyje iškyla situacijos, kurių metu labiausiai stengdavausi prisitaikyti kompanijose. Kalbėti kaip kalba kiti, įterpiant keiksmų arba priešingai, bendrauti intelektualiomis frazėmis, rengtis panašiais drabužiais ar prisitaikyti pasipildant naujais įpročiais. Kiekvienoje naujoje bendruomenėje ir aplinkoje prabyla instinktai – pritapk, kad išgyventum.

Pinterest.com
Pinterest.com

Kartais pritapti bandome ir patinkančio žmogaus akyse. Vieno pasimatymo metu vaikinas man pasakė: „Su manim labai sunku, aš sunkaus charakterio“. Supratau, kad vienintelis jo santykių scenarijus yra, kai moteris pritampa, o ne priklauso, nes sunkaus charakterio žmonės leidžia sau daug ir visada turi pasiteisinimą – aš juk sakiau, kad su manimi sudėtinga. Ir iš tiesų belieka pritapti arba daugiau nebekelti tokiam ragelio.

Būti savimi, tai leisti sau daugiau, nei kiti galbūt iš mūsų tikisi. Būti normaliu, tai atliepti kitų lūkesčius ir ne daugiau.

Visai kitaip yra su priklausymo jausmu. Jei augate įprastoje šeimoje žinote, kad jus priims bet kokiu atveju, su dailia suknele ar su auskaru nosyje, jūs būsite geriausias, net jei nelaimėjote medalio plaukimo varžybose. Kad ir su tikrais draugais, mes žinome, kad jie it šeima, priims tave visokį.

Vieną vasarą mano geriausios draugės išvyko į Ameriką užsidirbti. Mes daug bendravome internetu, tačiau vieno pokalbio metu labai aršiai gyniau savo nuomonę ir mes susipykome. Nepaisant to, po 3 mėnesio darbo, draugėms grįžus į Lietuvą, aš atvykau į oro uostą jų pasitikti (tuo metu karo kirvis dar nebuvo užkastas ir mes nebendravome). Apsikabinus viena jų pasakė, kad mes galime pasipykti, bet net ir tada man nebus leista užmiršti draugystės, nes nei vienas konfliktas to nevertas. Esant tokiam ryšiui, mes jaučiamės, kad jam priklausome, jaučiamės kaip namie – jaukiai, patogiai ir saugiai, jaučiamės priimti, kokie esame. Tam tikra prasme priklausymas sužadina mūsų pažeidžiamumą, mes atveriame savo emocinį kiautą ir ne tik įsileidžiame į erdvę kitus, bet ir pasidaliname savo esme.

Asmeninio archyvo nuotrauka. Karklė, Lietuva.

Veikiausiai vertinga ir mokėti pritapti ir priklausyti. Prisitaikymas yra išlikimo funkcija, todėl tai natūraliai yra mumyse ir to nereikia gėdintis. Tačiau daug maloniau yra priklausyti. Tokie ryšiai yra tikra dovana, apie tokį jausmą dainuoja Sinatra ir rašo Šekspyras.