Charles Dickens romanas „Didieji lūkesčiai“ man pasirodė meistriškai supinta knyga. Atvirkščiai nei pavadinimas, didelių lūkesčių jai neturėjau, nes esu mačiusi filmą, kuris nesužavėjo. Tačiau knyga šiuo atveju buvo daug daugiau nei filmas kada gali būti. Autorius kiekviename personaže įkūnijo tam tikrą žmogaus savybę ir jų lūkesčius kitų žmonių atžvilgiu. Veikėjai tokie charakteringi ir skirtingi kaip visa vaivorykštės paletė.
„Didieji lūkesčiai“ mano akimis bando aiškiai perbrėžti brūkšnį tarp gėrio ir blogio, tarp tuštybės ir kilniaširdiškumo, tačiau kai kurie personažai negali būti priskiriami nei vienai kategorijai, nes įvykdę daugybę niekšybių savo širdyje vis dar puoselėja švelnumą ir meilę. Knyga tarsi šviesios ir tamsios žmogaus pusių kovos aikštelė. Joje blaškosi ir pagrindinis veikėjas.
Netikėtai paveldėjęs globą ir didelius pinigus Pipas pamiršta savo vaikystės geradarius ir ima gėdytis jų nepritekliaus, taip šalindamas juos iš savo gyvenimo. Tapus prašmatniu ponu aplinkiniai smarkiai pasikeičia Pipo atžvilgiu – paslaugumas, mandagumas, pataikavimas. Prie to lengva priprasti.
„Palengva apsipratęs su savo lūkesčiais, ėmiau nejučia pastebėti, kaip jie veikia mane patį ir aplinkinius žmones. Jų poveikį mano paties charakteriui aš stengiausi nuo savęs kaip galėdamas nuslėpti, bet kuo puikiausiai suvokiau, kad tas poveikis anaiptol ne teigiamas.“
Charles Dickens. Didieji lūkesčiai
Nepaisant patogios buities, Pipo širdyje gražūs meilės žiedai, vaikystės meilei Estelai, pražysta ant erškėčių krūmų, kurie negailestingai žeidžia ir skaudina. Mergina puoselėdama vaikino lūkesčius ilgainiui sudaužo juos į šipulius.
Knygoje atradau viską – draugystę, meilę, išdidumą, tuštybę, o labiausiai trapų žmogiškumą. XIX a. parašytas romanas atliepia ir dabarties laikus. Pinigai gali nupirkti būstą, bet ne namus. Gali nupirkti šilumą, bet ne meilę. Gali nupirkti komfortą, bet ne vidinę tvarką ir ramybę.
Knygos pavadinimas „Didieji lūkesčiai“ ypatingai gerai atspindi jos turinį kaip atsipindi ir kiekvieno žmogaus vidinę viltį savo ateičiai. Mes turime savo gyvenimui daugybę lūkesčių ir vizijų, kurias tikimės išpildyti, o kaip dažnai gyvenimas mus pakviečia į visai kitokius nuotykius.
Apie autorių:
Charles Dickens – žymiausias XIX a. anglų romanų rašytojas, dar vadinamas proziškuoju Šekspyru. Autorius mokykloje mokėsi vos kelis metus. Savišvieta ir gyvenimas – jo tikrieji universitetai. Vaikystėje, nors ir neilgai, jam teko padirbėti batų tepalo fabrike, o penkioliktais savo gyvenimo metais pradėjo klerko karjerą teisininko kontoroje. 1830 m. jis tapo parlamento Bendruomenių rūmų reporteriu ir stenografininku, dar vėliau – laikraščio reporteriu. Šis darbas teikė neribotų galimybių pamatyti, kaip „daroma“ politika, matyti mokyklų, darbo namų, prieglaudų, teismų, kalėjimų pasaulį.
Dikensas turėjo nuostabią įgimtą aktoriaus ir režisieriaus dovaną, ypač jam sekėsi inscenizuoti Šekspyro ir Beno Džonsono komedijas bei jose vaidinti svarbiausius vaidmenis. Teatralo patirtis atsispindi jo romanų scenose, charakteriuose, dialoguose. Jo spektakliai turėjo nepaprastą pasisekimą visoje Anglijoje, ne tik Londone. 1858 m. Dikensas pradėjo scenose skaityti savo paties kūrinius. Šie vieši skaitymai, vieno aktoriaus spektakliai, buvo profesionalūs ir labai populiarūs.
