Ko gailėtumėtės sužinoję, kad jums liko gyventi kelios savaitės? Jaunystės, neteisingų pasirinkimų ar laiko? Visų šių dalykų ilgisi Nahida. Irano revoliucijos metu idėjiškai kovojusi už komunizmą kartu su savo mylimuoju Musadu turėjo pasitraukti į pogrindį. Nužudyti bendražygiai žadėjo mirtį ir jiems, todėl pora emigravo į Švediją. Nelaimingas santuokinis gyvenimas, ankstyva motinystė ir namų ilgesys Nahida pavertė piktu ir nuoskaudas besinešiojančiu žmogumi.
Knyga kalba pirmuoju asmeniu it pačios Nahidos mintys pasakoja jos kelionę, kuomet sužinojusi apie mirtiną ligą ji visiškai nesivaržė savo jausmų. Savo tūžmingomis replikomis reikalavo dėmesio, meilės ir visatos centro. Vienintelė žinia, kuri išlaikė ją taip ilgai gyvą buvo anūkės laukimas, kuris buvo kartu ir varginantis, ir jaudinantis. Netausodama savo vienturtės dukros, ji kreipia savo pyktį ir nuoskaudas jos adresu. Atvirai sau pripažįstą, jog beprotiškai myli dukrą, tačiau nekenčia būti motina. Atrodo, jog mama, žinodama apie ribotą laiką, turėtų jį skirti meilės minutėms, dabarčiai, o ne praeities žaizdų draskymui ir pykčio pliūpsniams.
Knyga tarsi įkrauta neigiamo poliaus kartu parodo žmogaus egoistiškumą beviltiškais momentais. Atskleidžia tamsiausias žmogaus kerteles, jo santykį su liga ir praeitimi, kompromisus su savimi ir artimaisiais. Skausminga knyga iki paskutinių puslapių.
Golnaz Hashemzadeh Bonde – Tai buvome mes
