Ar gyvūnai turi vardus? Kaip jie bendrauja? Ar jaučia gėdą? Mano galva tiesiog knibžda nuo panašių klausimų, kai gamta atgyja, todėl ši knyga bent į dalį jų tikrai atsako. Pavyzdžiui krankliai laikomi labai protingais gyvūnais, jie netgi priskiria vieni kitiems tam tikrus garsus, it vardus. Jie kaip ir gulbės partnerius renkasi visam gyvenimui, todėl vienam jų numirus, kitas iki gyvenimo pabaigos lieka vienas. Nustebau, jog bebrai kaip tikri italai, gyvena šeimomis. Atsivedę vaikų, jie bazuojasi drauge su tėvais, taip plėsdami savo bendruomenės ratą.
Kuomet pagalvojame apie mylimus keturkojus šunis, kurie itin plačiai įsilieję į mūsų gyvenimus, nustebau sužinojusi, jog jie jaučia gėdą, pavyzdžiui viešai atlikdami gamtinius reikalus. O elniai pagimdę savo vaikus palieka ir išeina medžioti maisto, ne tam, jog atsiskiria, bet tam, jog lėtai sliūkinantis naujagimis padidina riziką būti pagautiems, jei užpultų plėšrūnai. Todėl radus mažylį negalima jo priglausti, nes motina ieškos jo ten, kur palikusi, o atskirs tik pagal kvapą.
Autorius plačiai aptaria ir vabzdžių gyvenimo ypatybes, pavyzdžiui bitės. Jos šaltuoju metų laiku gudriai šildosi kamuoliuke, kuomet kraštinėse linijose miegančios rotuojasi su arčiau vidurio miegančiomis, taip palaikydamos bendrą vienodą šilumą visai šeimynėlei. Ką jau kalbėti apie labai linksmą ir nerūpestingą, bet trumpą patinėlių gyvenimą.
Ši knyga skirta suaugusiems, tačiau jie labai domiai gali įgytas žinias perduoti ir mažiesiems. Taip gali būti atrastas glaudesnis ryšys su gamta.
Peter Wohlleben – kaip gyvunai jaucia ir supranta pasaulį.
