Ar galima įsivaizduoti kareivio, du metus mirkusio šaltuose fronto apkasuose, rinkusio draugų lavonus ir kone kasdien bijančio mirties, džiaugsmą, kuomet gauna dvi savaites atostogų namų žemėse? Tuo neįmanoma patikėti iki tol, kol traukinys, pilnas kareivių, pajuda atostogų link.
Ernsto svajos apie laukiančią šeimą namie, apie gardų motinos maistą ir jaukų namų miegą pertrinamos realybės, karo bombų gausmais ir namų netekusiais raudančiais žmonėmis. Jis uoliai ieško savo tėvų, kurie prasidėjus rusų bombardavimams pasitraukė iš miesto, pažindinasi su neatpažįstamų namų miesto vaizdais. Praradęs galimybę atostogų metu pamatyti tėvus, jis atranda savo seną pažįstamą Elizabetą, mielą moterį, kuri tampa jo namais, prieglobsčiu ir galiausiai šeima. Knyga žvelgia į skaitytoją ne tik privilegijuoto karininko, kareivio, bet ir paprasto žmogaus akimis. Ernstas supratęs, kad atostogų laikinumas kartu galimai yra ir jo paties geriausios dienos, prieš grįžtant į frontą, todėl tą laiką jis išgyvena sau leisdamas gardžiausią maistą geriausiuose restoranuose ir veda Elizabetą. Jis tarsi nugyvena 10 metų per tas menkas dvi savaites.
Karas supaprastina žmonių svajones, padaro jas žemiškais troškimais, norais, jog viskas galiausiai būtų taip, kaip buvę, tik tiek, nieko daugiau. Tuo momentu tampame patenkinti būtuoju gyvenimu, vienok jis atrodydavo toks nepakankamas, apipiltas norais ir svajomis, kol ateina karas ir būtasis gyvenimas tampa svajonių gyvenimu.
Erich Maria Remarque man yra tikras atradimas, prozinė atgaiva ir unikaliai pavergiantis autorius. „Laikas gyventi ir laikas mirti“ veikiausiai bus viena nuostabiausių šiemet skaitytų knygų. Joje atradau viską – neviltį ir tikėjimą, liūdesį ir meilę, beprasmiškumą ir viltį, praradimą ir džiaugsmą, o labiausiai laikinumą. Kartais kelios nuostabios dienos gali užimti daugiausiai gyvenimo mūsų širdyse.
E. M. Remarque „Laikas gyventi ir laikas mirti“
