Antrasis pasaulinis karas paliko ne tik nugalėtojus ir nugalėtuosius, ne tik nugriautus miestus ir sutrupintas viltis, bet ir sunaikintus gyvenimus ir iš skausmo sueižėjusias širdis.
„O aš labai dažnai prisimenu – vis galvoju, kaip aš jį <tėvą> pažinsiu, kai mirsiu. Juk ten bus daugybė lavonų, visas dangus pilnas, dabar tiek daug negyvų, na jie kaip ir nebe lavonai, bet kai sako, kad štai mirsi ir atsidursi danguje, o ten susitiksi tėvą, brolį, susitiksi visus mylimus žmones – aš netikiu. Juk tarp milijonų mirusių žmonių ne aš vienas vaikščiosiu ir šauksiu – tėti, tėti, šauks daugybė kitų vaikų…ir suaugusių…“
Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ atveria dar vieną gilią Antrojo pasaulinio karo žaizdą – „vilko vaikų“ išgyvenimus. Taip vadinami mažieji vokietukai, kurie pirmaisiais pokario metais genami skurdo, alkio ir rusų žiaurumo keliaudavo kitapus Nemuno, į Lietuvą, kur elgetaudami ar manais už darbus gaudavo maisto, kurį gabendavo namo, likusiems ir merdėjantiems. „Vilko vaikai“ – skambiai skaudus išsireiškimas apie laikus, kuomet vaikai tapo mažais suaugėliais, kuomet turėjo kovoti dėl maisto, kovoti ne tik už savo, bet dažnu atveju ir šeimos gyvybę, Vokietijoje likusias motinas, seseris ir brolius. Vieniši kaip vilkai keliaudavo svetimose žemėse, pas svetimus žmonės tikėdamiesi žmogiškiausių dalykų – atjautos, paramos ir pagalbos gyvybei. Nors Lietuvoje siautė stribai, o už pagalbą vokiečiams buvo tremiama ir į Sibirą, bet atsirasdavo drąsių ir plačios širdies žmonių, kurie mažuosius „vilkiukus“ paglobodavo ar priglausdavo.
Vilkų motyvas randamas visoje knygoje. Laikai, kuomet net žmogus žmogui – vilkas. „Namuose laukia vaikai, alkani, jos labiau už gyvybę mylimi vaikai. Ji norėtų kaukti vilke, norėtų atpjauti savo pačios kūno ir pamaitinti tuos išalkusius, niekuo nenusikaltusius, tačiau taip kenčiančius, taip Dievo baudžiamus savo vaikus“.
Su šiuo kūriniu A. Šlepikas pelnė tarptautinį pripažinimą, romanas buvo tiražuotas Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Olandijoje. Už romaną autorius apdovanotas 2012 m. Jono Marcinkevičiaus premija bei Rašytojų sąjungos premija. Nuostabi knyga, puikiai perteikta emocija, lietuviškas kūrinys vertas filmo.
