2000 km, 12 miestų, 3 šalys (Ispanija, Andora, Jungtinė Karalystė (Gibraltaras)) per 7 savaites su mažu vaiku. Impressive? Tiems, kas augina toddlerius, mano mintį supras 😊. Net ir šiuose skaičiuose negalima užkoduoti to, kiek daug patyrėme drauge. Nuo magiškos didybės pilių iki isterijos priepuolių. Buvo visko – akimirkos saldumo ir buities kartumo. Visa paletė spalvų, jausmų bei didžiulis augimas mūsų šeimai, mūsų mažajai mergaitei. Bet apie viską nuo pradžių.
Pasiruošimas ir kelionės maršrutas
Pasiruošimą pradėjau likus mėnesiui iki kelionės. Pirmiausia rūpinausi visais būtinais vaistais ir vitaminais, kurie mūsų patogumui ir paprastumui galėjo pagelbėti įvairiose situacijoje. Galite sakyti, kad va, susirgsi ir nusipirksi. Taip, tačiau dalis kelionės buvo intensyvi, kur kas kelias dienas keitėme miestą, tad nesinorėtų lakstyti po klinikas ar vaistines. Nors didžioji dalis vaistinėlės liko nepaliesta, tačiau peršalimo ir alergijų būta.
Turėjau būtiniausių daiktų sąrašą, tad lagaminus kroviau kelias dienas prieš kelionę. Sąrašas – pasiteisinęs reikalas, nes prieš pat išvyką turėjome vykti į priimamąjį ir buitį aptemdė ligos, tad streso ir chaoso įkarštyje sąrašas teikė gaivaus ramumo.
Kelionės maršrutą suplanavo vyras, vos per vieną vakarą. Nors man jis pasirodė tikras iššūkis su vaiku, tačiau taip buvau išsiilgusi kelionių, kad nestabdžiau. Viskas atrodė taip: Barselona – Andora -Valencija – Alikante – Almerija – Granada – Kordoba – Sevilija – Kadisas – Gibraltaras – Malaga su išvykomis į Marbeliją ir Rondą.
Po savaitę praleidome Barselonoje, Valencijoje, Alikantėje ir Malagoje, o likusiose miestuose po 4 naktis arba joms skyrėme tik pusdienį apsižvalgyti.
Skrydis su 18 mėnesių vaiku
Oj ruošiausi šiam nuotykiui. Kuprinėje turėjau visko – lipdukų knygų, naujų žaislų, storų lipdukų, kuriais marginome kėdes, naują Kakės Makės knygelę, tyrelių, užkandžių, o labiausiai gelbėjo galimybė vaikščioti ir apsidairyti. Vos mėnesį prieš kelionę Rūta išgyveno atjunkymą, tad į kelionę išsivežėme kelis mišinio indelius, kuris leistų besikeičiančioje aplinkoje patirti šį tą artimo ir šilto. Kelionės metu su mišinuku taip pat atsisveikinome. Padėjo ir vykimas į lėktuvų pakilimo taką, to kurtinančio garso išgirdimas bei paskolinta draugės knyga apie lėktuvus. Per 2-3 savaitės iš nenoriu transformavomės į pagaliau skrisime.
Barselona
Trečias kartas Barselonoje. Visiškai kitoks. Jokios Sagrada Familia, Gaudi ar kitų turistinių objektų. Mėgavomės kita miesto puse, derinome darbą su maloniu varlinėjimu bei laiku žaidimų aikštelėse. Pasivaikščiojimai prie jūros, skirtingų rajonų lyginimas mintyse bei susitikimai su pažįstamais sušildė kelionės pradžią. Tiesa, potyrių paletė buvo įvairi. Nuo labai tvarkingų (patiko Sarria) iki bohemiškų, Adomo kostiumu balkone vaikštančių ispanų.
Paryžius ar Barselona – vagių sostinė? Ilgapirščiai neaplenkė ir mūsų. Nešant vežimėlį metro laiptais vienas gudrutis puolė traukti iš vežimo apačios kuprinę. Pagautas „literaliai“ už rankos pasakė, kad norėjo padėti, nes kuprinė krito lauk. Tačiau pažiūrėjus į jo fizionomiją, visai nesinorėjo dėkoti.
Kas nustebino? Žaidimų aikštelių gausa, nemokami lauko darželiai, kur vaikai gali ateiti ir naudotis žaislais, praleisti laiką, pavalgyti bei užsitikrinti patogias higienos procedūras. Oras vasarį pasitaikė fantastiškas – saulė, temperatūra dieną 14-17 laipsnių. Tiek mums, tiek dukrai patiko Cosmocaixa muziejus. Labai interaktyvus bei nemažai vandens gyvūnų.
Kas nustebino? Nors ispanai labai myli savo vaikus, tačiau pietiečių adekvatumas orui atrodo keistai. Patys žaidimų aikštelėje stovi su paltu iki žemės ar striukėmis, o vaikai prie 10-12 laipsnių su pavasarinėmis striukytėmis, nuogomis kyšančiomis iš kelnių blauzdomis, plonomis it tamprės kelnėmis, be kepurių. Praktiškai 8 iš 10 sloguoja ar stipriai kosėja. Rūtos kombinezonas bei kepurės jiems tikriausiai buvo iš astronautikos srities, tačiau galiu pasidžiaugti, kad per visą kelionę mes nesirgome, nors orai didelę dalį kelionės tikrai nelepino.
Andora
9 metai, toks tarpas skiria mano pirmąjį ir antrąjį vizitą Andoroje. Nors pačiame mieste ne daug kas pasikeitė, tačiau mano gyvenimas dabar visai kitoks. Šįkart atvykau su šeima ir Rūta pirmą kartą pamatė „rimtesnius“ kalnus. Vykome vienai dienai, tad nuveikti itin daug ko nepavyko, tačiau pakvėpavome šaltu kalnų oru, padirbėjome kojomis lipdami į vingiuotas ir kalvotas miesto gatveles, apžiūrėjome legendinę Dali skulptūrą „tekantis laikas“. Abu kartus patyriau, kad andoriečiai gana griežtai laikosi siestos ir dauguma restoranų dienos metu būna uždaryta, tačiau pavyko atrasti vietelę, kur buvo galima sušilti. Pasitarnavo drabužiai, su kuriais išvykome iš snieguotos Lietuvos vasarį, mat Andoroje oro temperatūra buvo kone identiška.
Valencija
Šiame mieste buvau nusižiūrėjusi kelis įdomius objektus – Bioparc, Oceanografic, Turia sodai. Viskas paliko gilų įspūdį. Dukrą labiau sudomino Bioparc – lemūrai, beždžionės, drambliai, žirafos, zebrai. Tiesa pasakius, labai mėgavomės ir mes. Oceanografic – įspūdingi akvariumai su jūrų kultūromis, gyvūnais, koralais. Čia, dėl nedidelio amžiaus, vaikui buvo mažiau įdomu, tad ir mūsų tempas buvo didesnis. Tačiau aplankyti būtina. Oceanografic randasi meno ir mokslo miestelyje, kuris pilnas įspūdingos architektūros.
Ir čia tyrinėjome skirtingas Valencijos erdves. Nors aplankėme ne tiek ir daug rajonų, bet šiltus prisiminimus paliko Penya-roja bei Patraix. Pamenu, Patraix rajone stabtelėjome prie žaidimų aikštelės, kuri buvo šalia bažnyčios. Suaidėjo varpai ir pro duris pasipylė ispanai: jauni ir seni. Visi pamaldūs, laimingi, stabtelėję prie bažnyčios šnekučiavosi, kai kurie prisėdo kavos. Sekmadienis ten – šventa diena. Dirba tikriausiai tik 10-tadalis parduotuvių ir restoranų. Diena, kai visi socializuojasi, ilsisi, mėgaujasi lėtumu.
Šiame mieste buvome pirmą kartą. Senamiestis – žavingas. Parkai, didingos bažnyčios, gardus maistas. Daug žaidimų aikštelių vaikams. Žmonės kaip ir visuose dideliuose miestuose – visokie, tačiau vaikus tikrai myli, yra dėmesingi, mandagūs.
Alikante
Pirma diena Alikantėje nebuvo pati lengviausia. Iš Valensijos į Alikante vykome traukiniu, nes atstumas tik 177 km, tad 2,5 valandos traukinyje pasirodė misija įkandama. Prieš pradėdama pasakoti, turiu pastebėti, kad 7 savaičių kelionei su vaiku turėjome 2 didelius ir 1 mažą lagaminą, vežimą, 2 kuprines ir maistą su maisto likučiais, kurį pasiimdavome kartu. Vaizdelis neblogas – pilnom rankom, didžiulėmis kuprinėmis, vaikas būtinai vežime, nes kitaip trūksta rankų suimti bagažą ir sugaudyti mažąją. Atvykome į traukinių stotį apie 40 min. prieš traukinio išvykimą, papietavome. Matome, kad Estimated departure time – 20 min vėliau nei nurodyta biliete. Traukinys vėluos. Ramiai pasikeitėme sauskelnes ir ėjome į patikrą (daug kur traukinių stotyje tenka daiktus praleisti pro skanerį kaip oro uoste). Atėjome į išvykimo vietą ir kelią pastojo dvi palydovės sakančios „train is closed“. Atvykome kelios minutės iki pirminio, ant bilieto nurodyto, laiko, o ką kalbėti, kad švieslentėje nurodytas vėlavimas. „Train is closed“ – ką? Juk traukinys stovi perone. Mes laiku. Nurodytas vėlavimas. Sako „estimated is estimated“ traukinys atvyko laiku. Turėjote ateiti anksčiau.
Pyktis, nusvilimas, vos tramdomos ašaros, neramus, vežime nebenorintis sėdėti, vaikas. Na ką, kelionė yra kelionė. Perkame kitą bilietą, vykstame į kitą stotį. Tarpe keli emocijų nuolydžiai. Be lietų miego likęs vaikas. Laime, kad Alikante galiausiai pasiekėme sklandžiai, o šeimininkai – širdingiausi iš visų turėtų Ispanijoje. Kitą dieną pasijuto tai, ko nesimato visose tose gražiose nuotraukose – nuovargis po nusivylimo, emocijų sprogimų, nuovargio. Migrena, peršalimas, vaistai, skausmas. Nepaisant to, stop nebuvo.
Šiame mieste gyvenome tarp Sagrada Familia – Florida autobusų maršruto. Floridos kryptis – jūros pakrantė, žavinga promenada ir vaikų žaidimų aikštelės pajūryje. Sėmėme jodą saujomis.
Almerija
Čia buvo match match iš pirmo karto. Toks atostogų vaibelis sumišęs su ispaniškais ritmais. Čia daugiau ilsėjomės, vaikščiojome ir leidome Rūtai džiaugtis žaidimų aišktelėmis šalia jūros. Žmonės čia draugiški, paslaugūs, o mėgstantiems sportuoti – rojus. Sporto inventorius, grupinės treniruotės tiesiog šalia jūros.
Nors aprašymas trumpiausias, bet vidinis jausmas buvo kone geriausias.
Granada
Turisitinis miestas, kuris žinomas dėl įspūdingų Alhambra rūmų. Atvykome į miestą neturėdami bilietų į šį nuostabų lankytiną objektą, tad buvome kiek nusiminę. Pirmąją dieną kilome link „Holy Caves“ ir pasimėgavome gražiais kalnų vaizdais, o viešbutyje sužinojome, kad oficialiame puslapyje bilietai atsiranda po vidurnakčio, tad tąnakt pavyko įsigyti bilietus kitos dienos vizitui Alhambroje. Deja, juos gavome tik 16-tos valandos atvykimui, tad iki 18-tos valandos ne tiek daug ir pamatėme, tačiau buvo tikrai įdomu. Ryškus maurų paveldas, arabiškos architektūros motyvai. Dailūs parkai ir sodai. Tikrai verta apsilankyti. Įspūdį paliko ir turgus, kuriame knibždėte knibždėjo žmonių, sutūpusių šalia įvairių restoranėlių, kurie primena Vilniuje esantį „Downtown hall“. Tikrai verta apsilankyti. Taip pat čia labai kviečiama pažiūrėti flamenco šokių, kurie yra tarsi Ispanijos širdies plakimas.
Granada – paskutinė maurų tvirtovė, su įspūdinga pilimi ir įtvirtinimais, Ispanijoje. Katalikai ją „nukovojo” dar 1492 metais. Daug arabiškos architektūros ir vaibelio.
Kordoba
Šis miestas mus pasitiko su dažnu lietumi, tad turistiniai malonumai buvo apriboti. Nepaisant to, galiu pasakyti, kad miesto architektūra man labai patiko. Andalūzija yra turtinga maurų architektūros palikimu, tad šiame mieste pirmą kartą lankiausi mečetės ir bažnyčios „hibride“. Įdomus potyris. Miestas ypač gražus naktį. Verta aplankyti Alcazar Cordoba, bei jo apylinkėse. Įdomus rajonas, gražiai apšviestas tiltas, kuris jungia patraukliai tamsoje apšviestą architektūrą.
Sevilija
Ne veltui šis miestas laikomas vienas gražiausių Europoje. Jame tikrai daug įdomių, apžvalgos vertų, objektų. Didžiulį įspūdį paliko Ispanijos aikštė, Katedros skveras, „Setas de Sevilla“ architektūros kūrinys. Nors oras retai rinkdavosi palepinti ir pakliuvome į stiprią liūtį besiglausdami po pakelės medžiu, šis miestas išliks atmintyje ilgam.
Kadisas
Miestas su daug sluoksnių. Įspūdinga Katedra, prie kurios gyvenome nuolat sveikindavo savo varpais ir grožiu. Atlando vandenyno bangos ir San Sebastian pilis jame – įdomūs potyriai ir kitokia energija. Kai atvykome, Kadisas pasitiko mus su 38 km/h vėju, net nelaikomas vėžimėlis tiesiog važiuodavo pats 😊. Tačiau pavyko ištaikyti šiltą ir ramesnę dieną nuvykti į minėtą pilį, kuri stovi vandenyne ne vieną šimtmetį. O tai akivaizdžiai pastebima, nes pilies teritorijoje matomi skirtingo stiliaus ir laikmečio pastatai. Miesto centras kontrastingas. Vienos gatvelės paprastos, sakyčiau net provinciškos, kitos turtingos savo architektūra, tokios „paradinės“. Vykdami išsinuomoti mašiną matėme ir kitą miesto pusę – daugiaaukščius, verslo rajoną, tad prisilietėme prie skirtingų Kadiso sluoksnių.
Gibraltaras
Šiai Jungtinės Karalystės užjūrio teritorijai skyrėme mažiausiai laiko ir visas mūsų planas nuplaukė prieš nosį. Nors čia sustojome 3-4 valandoms, viską sujaukė netyčia autobuse palikta kuprinė. Teko pabendrauti su policija ir ją atgauti, tad iš 4 valandų teliko 1,5 ir į vaizdingus maršrutus jau nebesikėlėme. Pasivaikštinėjome keliose gatvėse ir atliepėme dukros poreikį patikrinti visus suoliukus ir laiptelius 😊 mat po kelionės mašina vežimas absoliučiai nedomino. Gibraltere turistai priimami tik pėsčiomis, tad mašinos lieka šalia sienos esančiuose parkinguose. Kainos neiššaukiančios.
Malaga
Malagoje palikau savo širdies dalelę. Galbūt todėl, kad ten jautėme kelionės pabaigą, jautėme namų skonį ir galėjome visiškai atsipalaiduoti. Jokių traukinių, mašinų, jokių lagaminų vežiojimų ir taksi automobilių. Nors savaitę Malagoje leidome atostogų ritmu, patyrėme daug – išvykas į Marbeliją ir Rondą.
Malaga. Picaso muziejus ir Katedra
Į Marbelija atvykome šiltą ir saulėtą dieną, tad mėgavomės laiku prie jūros. Tai buvo pusdienio išvyka, tad gėrėme saulės spindulius, apžiūrėjome S. Dali skulptūrų skverą, gardžiai papietavome. Ronda – įspūdingas miestas ant uolų. Labai patiko. Nors oras buvo vėsus, vėjuotas, lietingas, įspūdis apie jį – neišdildomas. Pietavome su kvapą gniaužiančiu vaizdu pro restorano langą. Nors restoranas prie mažiau nei dešimtmetį turėjo Michelin žvaigždę savo patiekalais mūsų nenustebino, bet vaizdas buvo vertas milijono.
Marbelija
Ronda
Malagoje aplankėme P. Picaso muziejų, pasigrožėjome Malagos katedra ir pilimis. Marinos promenada – įspūdinga, o atmintyje vis dar yra vaizdas apie įspūdingo interjero restoraną ir Marinos bei pilies peizažo grožį nusileidus saulei. Tai vienas iš tų miestų, į kurį norėčiau grįžti. Žinoma, mes lankėmės Ispanijoje ne turizmo sezonu, tad žmonių buvo mažiau.
Apie orą. Cha, na, iš tiesų apie orą
Išvykstant pasidomėjau, kad mūsų laukia 14-20 laipsnių oras, tad panašiai taip ir buvo. Vykome su demisezoniniais viršutiniais rūbais bei turėjome neperpučiamas plonas striukytes. Rūtai paėmiau visą arsenalą, nuo žieminių iki vasarinių rūbų ir kepurių. Naudojome viską. Pasitarnavo ir storesnės liemenės, kurios tiko šiltu, bet vėjuotu oru prie jūros ar vandenyno.
Vietiniai sakė, kad tokio kovo nėra turėję. Tokio lietingo. Dalyje Ispanijos buvo griaunančios liūtys, ekstremalios sąlygos. Potvyniai. Lietaus buvo daug. Tekdavo gerokai laviruoti, kada išeiti, kada grįžti namo. Tačiau saulės buvo taip pat daug.
Į ką atkreipti dėmesį renkantis būstą su vaiku?
Kadangi dalis kelionės vyko ir darbo rėžimu, mums pasiteisino būstai, kur virtuvė buvo sujungta su svetaine, tad galėjau gamindama prižiūrėti dukrą. Su vaiku skalbimo mašina – būtinybė. Nors vežiausi nemažai drabužių, tačiau maisto ir kitos išdaigos ištuštindavo atsargas per 4-5 dienas. Keliskart apsistojome be skalbimo mašinos, tad išsisukti pavyko. Reikia turėti mintyje, kad keliavome 50 dienų, o su savimi buvome pasiėmė vos kelis naminius drabužius bei megztinius išeigai, todėl skalbti reikėjo nuolatos. Taip pat verta apgalvoti drabužių dydį. Dukra paaugo net 2 cm per kelis mėnesius, tad dalį rūbų išaugo, laimei, kad prieš kelionę buvau pasiruošusi didesnį dydį.
Su patalyne vaikams – keisti dalykai. Niekaip nesuprantu, kodėl Ispanijoje tik keliose vietose gavome normalią antklodę vaikams, nekalbu apie pagalvę, kuri buvo vos keliose vietose. Padėdavo paprastą pleduką, net neapvilktą, ir turi užtekti. Vasarį ir kovo pradžioje kai kuriuose būstuose buvo vėsu, tad apkloti tikrai reikėjo. Gerai, kad iš Lietuvos vežiausi kelis pledukus miegui vežime (kuris neįvyko) ir panaudojau lovelėse. Kartais tiesiog įklodavau suaugusiųjų viengulę antklodę ir naudodavau minkščiausią pagalvę. Keliaudama kitą kartą tikrai įsidėsiu Rūtos pagalvę su savimi.
Laiptai – tema. Pas ispanus 1 aukštas yra 2 aukštas, tad jei rašoma, kad butas yra 1 aukšte ir nėra lifto – viską nešite laiptais. Ilgainiui mes ieškojome būstų tik su liftu. Taip pat būna butų, kuriuose yra laiptai – tai labai nesaugu. Viename turėjome 3 laiptelius iki lauko durų (butas buvo su tiesiogini išėjimu į lauką), tai praėjimą užblokavome iš karto, nes bumbtelėjo per pirmąsias minutes.
Ten, kur likome ilgiau, iš anksto pažiūrėdavau medicinos įstaigas, jei būtų ekstra atvejis. Per visą kelinę turėjome tik nemažą išbėrimą, tad padėjo iš namų atsivežti antialerginiai vaistai.
Kaip Ispanijos kultūra keitė mano požiūrį į kūrybinį darbą?
Pamenu, kai paskutinę dieną Malagoje, 2 mėnesių kelionei Ispanijoje jau einant į pabaigą, pamačiau prie perėjo moterį su ausinėmis. Lietuvoje žmonės įprastai vaikšto tylėdami, na, geriausiu atveju klausydamiesi muzikos linksi į taktą. Ši moteris laukė, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas ir tiesiog, pusbalsiu dainavo. Taip atsipalaidavusi. Ji džiaugėsi saulėta diena. Savo pasivaikščiojimu. Jai nereikėjo progos, scenos ar vienumos, kad galėtų padainuoti savo mėgstamą dainą.
Kiekviena kelionė, kiekvienas potyris ar naujas sutiktas žmogus šiek tiek, kad ir per kelis milimetrus, keičia mūsų sąmonę. Taip ir šis kelių sekundžių susitikimas dar labiau pagilino suvokimą apie atsipalaidavimą ir laisvą jausmų tėkmę. Laikas Ispanijoje suteikė man lengvumo, drąsos kurti taip, kaip man atrodo tinkamiausia. Tokios kelionės tampa išsivadavimu iš kultūros, auklėjimo ar aplinkos suformuotų rėmų.
Išvada viena – kuo daugiau tokių įvairiaspalvių, auginančių kelionių. Dar ir dar.
