Man tai buvo viena geriausių knygų laukimosi metu. Kodėl? Girdėjau kelias vaikų ugdymo stovyklų nuomones. Vieni kartojo, kad vaiko nereikia daug nešioti ir glausti, kad jis taip išlempa, nori daugiau laiko praleisti glėbyje, negeba vienas užmigti. Ir kitą stovyklą – jog vaikus reikia kaip galima daugiau myluoti, suteikti jiems tiek artumo, kiek jie prašo. Žinau savo prigimtį ir stovyklą, kurią pasirinkčiau ir be šios knygos, tačiau „Nematomas ramstis“ sudėliojo visas mintis į vietas.
Ar galima „sugadinti“ vaiką su per dideliu artumu?
„Mažiau prieinamų“ tėvų stovykla teigia, kad patenkindami visus vaiko artumo poreikius juos tik auginame ir tampame priklausomi nuo mažųjų. Ar būtina migdyti vaiką, ar gana padėti jį į lovelę ir leisti išsiverkti, kol užmigs pats? Šios nuomonės šalininkai teigia, kad yra atlikti įvairūs tyrimai, kurie patvirtina, jog palikdami vaiką vieną tuomet, kai jis prašo artumo atpratiname būti ant rankų bei mažiname tėvų glėbio poreikį.
Tačiau nepaprasta Lyudmilos Petranovskayos knyga „Nematomas ramstis“ pažvelgia į vaikų verksmą ir artumo siekimą iš evoliucinės, išlikimo perspektyvos. Kūdikio galimybės išgyventi naujam pasaulyje priklauso nuo jį prižiūrinčio suaugusiojo – tad versmas yra vienintelis įrankis paprašyti to, ko jam reikia – šilumos, artumo, maisto ar sausų patalų.
Ar taupyti savo glėbį?
Tikriausiai niekada neteko matyti paauglio, kuris vis dar nori miegoti su tėvais ar būti nešiojamas ant rankų. Fizinis artumo poreikis mažėja karu su amžiumi, tačiau visiškai neišnyksta. Net ir mažiesiems suaugėliams reikia prisiglaudimo, patapšnojimo per petį. Vaikas, kurio prieraišumo poreikis yra patenkintas – laimingas, drąsus ir savimi pasitikintis vaikas.
Lyudmila Petranovskaya savo knygoje nagrinėja skirtingo amžiaus vaikų prieraišumą ir kartu su pavyzdžiais grindžia savo, kaip psichologės, nuomonę. Autorės požiūris man buvo itin priimtinas ir atsakė į daugybę svarbių klausimų.
