Perskaičiusi šią knygą susimąsčiau, kodėl taip nutinka, jog psichologų vaikai nusižudo, o daktarai, kurie kasdien dorojasi su mirtinomis ligomis, negeba jų savyje užčiuopti laiku? Likimas ima juoktis į veidą ir nubraukia visus gebėjimus, kuriuos ii šiol taip vertinome.
Biografinė kelionė nuo mirties slenksčio
Tai – viena jausmingiausių skaitytų knygų. Man dar neteko rankose laikyti kūrinio, kurio autorius jį rašė žinodamas, jog jo laikas sparčiai artėja į pabaigą. Paul Kalanithi – indų kilmės, sėkmingas ir pripažintas neurochirurgas, kuris būdamas vos virš 30-ties sužinojo, jog serga ketvirtos stadijos plaučiu vėžiu. Ir tą minutę iš perspektyvaus gyvenimo, suplanuotos mediko ir mokslininko karjeros, jis pats tampa pacientu.
Žingsnis po žingsnio likimo link
Paul Kalanithi savo memuarų knygoje pasakojo, kaip atkeliavo iki neuromedicinos, kokie pasirinkimai lėmė jo gyvenimo kelią, kas formavo jo asmenybę. Ilgos ir sekinančios darbo valandos, budėjimai ir sudėtingos operacijos alino autoriaus kūną. Esu tikra, kad beprotiškas mediko tempas prisidėjo prie ligos proceso.
Labiausiai nustebimo simptomų neigimas ir ignoravimas fakto, jog laikas nustoti apsimetinėti, kad nieko nėra. Mane pribloškė, kad medikai, esantys tokie skrupulingi ir preciziški su savo pacientais, gali būti tokie akli sau.
Viena diena, viena žinia, vienas tyrimas gali pakeisti visą žmogaus pasaulį
„Įkvėpti tylą“ jauriai pasakojama apie mediko kelionę kovoje su nepagydoma liga. Nors Paul Kalanithi aiškiai suvokė savo diagnozę, tačiau ligos akivaizdoje kiekvienas tampame žmogumi, kuris ieško vilties, užtikrinančios šviesų rytojų. Mes siekiam bet kokia kaina išlikti.
Mane sužavėjo, kad sužinoję diagnozę, Paul Kalanithi ir jo žmona ryžosi susilaukti vaiko. Taip buvo išsaugota ne tik jų meilė, bet ir jos amžinas atminimas. Nuostabi dovana, kurią vyras paliko savo žmonai.
Kas vyksta mintyse, skaitant mirštančio žmogaus knygą?
Neslėpsiu, knyga „Įkvėpti tylą“ yra kupina jautrių momentų. Čia ne kartą tramdžiau ašaras ir liūdesį. Ji gniaužia gerklę ir suspaudžia širdį. Ji verčia žmones pagalvoti, kas nutiktų, jei tai būtų mūsų gyvenimas ir priminti, kiek daug dalykų gyvenime tėra smulkmenos, ir kiek jų – svarbiausios smulkmenos gyvenime.
Su visa pagarba Paul Kalanithi atskleistus savo išgyvenimus, už nepaprastus pasiekimus ir drąsą, jis visgi daug ką pasiliko sau. Perskaičius jo knygą, kai kurios gyvenimo etapuose žiojėjo duobės. Nors jis susilaukė dukters, šis faktas ir jausmai jai knygoje atrado tik labai mažai vietos. Arba tai buvo per sudėtinga gvildenti, arba autorius turėjo dideles fizines kančias, kurios stelbė kai kuriuos pojūčius ar galimybes išgyventi potyrius.
Aš pasigedau autorius žvilgsnio į savo žmoną, jos iššūkius ir kelionę per skirtingus susitaikymo tapus. Knygoje žmona atrodė gana pragmatiška medikė, bet ne jausminga moteris.
Nors knyga nepaprastai paliečianti, kviečianti mylėti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena likusia akimirka, tačiau kartu joje yra daug paslapčių, kurias autorius pasiliko tik sau. Viena mintis buvo labai aiški, kai ateina laikas palikti žemę ir pačius mylimiausius žmones ar savo planus netikėtai, sudėtingiausia susitaikyti, jog dar lieka tiek daug neįgyvendinta. Mes gyvename tarsi mūsų dienos būtų amžinos, siekiame didingų dalykų, tačiau pamirštame pasidžiaugti tuo, kas yra iš tiesų vertinga. Kartais pamirštame gyventi gyvenimą.
