Ši knyga lyg šaltas dušas tik prabudus. Mes iš daktarų tikimės tiek daug: profesionalios nuomonės, išsamių paaiškinimų su logišku nuomonės pagrindimu, puikios ir malonios komunikacijos, paslaugų laiku ir visada kuo skubiau, o labiausiai tikimės, kuo sklandžiau ir greičiau pasveikti. Ši knyga yra mediko dienoraštis, tai testamentas atsidavimui, nematomai sunkiai ir atsakingai darbo pusei.
Knyga nuostabi yra net dėl kelių priežasčių. Visų pirma ji parašyta su sveika humoro doze, todėl tikrai malonu skaityti ir nors tekstas yra sudarytas iš skirtingų istorijų, geba įtraukti. Antra, pasakojimas toks nuoširdus ir tiesus, jog skaitydamas visiškai pamėgsti autorių. Trečia, knyga atskleidžia visišką medicinos sistemos skylę, kurią matome ne tik Lietuvoje, bet panašu tai gaju ir kitur – beprotiškos darbo valandos, milžiniška atsakomybė už labai menką atlygį. Medikai daro kompromisus su savimi, savo asmeniniu gyvenimu kone nuolatos, o 97 valandų darbo savaitė ne riba.
Darbo dienos pabaigoje dažnai pagalvoju, kad mano darbe nuolat besirandančios problemos neilgai trukus mane išvarys iš proto, bet po šios knygos suprantu, kad yra žmonių, kurie tiesioginio to žodžio prasme gelbėjo gyvybes pastarąsias 10 valandų, kol tu barškinai klaviatūros mygtukais stengdamasis kuo aiškiau nupasakoti klientui, kaip neįtikėtai prastai jautiesi, dėl sukeltų nepatogumų.
Ši knyga yra lyg spragtelėjimas, kuris atveria supratimą, kad medikai irgi žmonės, kad jie patiria didžiulę įtampą, nuovargį ir stresą, todėl ne visada gali maloniai apšokinėti kiekvieną įnoringą klientą. Visas šis knygos potyris man tik sustiprino pagarbą medicinos darbuotojams.
