Kaip jūs apibūdintumėte beveidį žmogų? Pilką, niekuo neišsiskiriantį minioje? Apsimetėlį, kuris turi 10 veidų, bet nei vieno tikro?
Beata Tiškevič subūrė 5 gyvenimus žmonių, kurie slinko per jį neleisdami sau būti savimi.
Toks tokį sutiko
Ši knyga – tai istorija apie psichoterapijos grupėje besilankančius žmones, kurie nėra laimingi būdami savimi. Vieni susibūrimuose lankosi savo noru, kitiems tai būtina terapija po bandymo nusižudyti. Kiekvienas ateina su savo skausmo nešuliu, iš pradžių jį maskuoja, gražina, kol galiausiai atsiveria. 5 skirtingi gyvenimai, kurie daugybę metų atrodo nė neprasidėjo arba pakeliui kažkur paklydo.
Kelionė į save
Beata Tiškevič knygoje „Beveidžiai“ žingsnis po žingsnio padeda kiekvienam personažui atrasti savo bruožus, savo unikalumą ir tikėjimą, kad jie yra verti meilės, jei gebės pirmiausia mylėti save.
Kiekviename jų radau po trupinėlį savęs. Kiekvienas jų gynėsi savaip, nes slėpė savo sielos skaudulius. Priimdami gyvenimą tokį kokį yra, bijodami imtis pokyčiu ar palikti žmones, kurie nėra mūsų sielos draugai, mes prarandame veidą, o kitaip – savastį.
Mes susiduriame su daug sunkių klausimų ir kartais tai ne tik tokie kaip „Kokia gyvenimo prasmė?“, bet daug buitiškesni: ką kiti pagalvos, pasakys? Ar mane priims ir meilės? Ar aš galiu prašyti daugiau, būti daugiau? Daugybė klausimų, bei netvirtų atsakymų, kuriuos norime girdėti. Tačiau jie pirmiausia turi skambėti mumyse, o ne kitų lūpose.
Noras patikti ir įtikti – dar vienas paralyžiuojantis jausmas, kurį patiria ne retas žmogus. Ką kiti pagalvos, pasakys, kaip pažiūrės. Paskaičius apie tai iš šalies norisi šaukti „F*k it, gyvenimas vienas, tad VAŽIUOJAM.
Knygos vertinimas
Pasiėmiau knygą kai skridau į Rumuniją. Maniau, kad neperskaitysiu kelionės metu, bet 2/3 įveikiau nė nenusileidusi. Paveikus ir kūrybingas rašymas – Beatos bruožas. Ji paneria į drąsią ir atvirą kūrybą ir pasako tai, ką mes visi tyliai pagalvojame.
Nors pabaigą aš nuspėjau ir ji buvo pernelyg „Disnėjaus“ stiliaus, bet labai vertinu tai, jog pasistengta atskleisti, kad netobuli, bet laimingi žmonės gali padaryti ne tik kitus, bet ir visų pirma save labai laimingus. Knyga tarsi fakelą neša mintį, jog kiekvienas mūsų esame pakankamas, jei pirmiausia esame pakankamas sau. Stipriai jaučiau, jog Beata nori pasakyti, kad kiekvienas mūsų galime atrasti savo žmogų, kuris vertina mus tokius, kokie esame. Daugiau nebereikia slėptis po plastiko kaukėmis, jog atitiktume įsivaizduojamus lūkesčius. Laikas būti savimi.
