Šis istorinis romanas – tai pasakojimas apie V. Šekspyro gyvenimą ir jo vienintelio sūnaus Hamneto tragediją. V. Šekspyras man yra poezijos Dievas, kurio sonetus myluoju mintyse kaskart, kai juos skaitau.
Maggie O’Farrell – airių rašytoja, kurios knyga „Hamnetas“ buvo nominuota 5 apdovanojimams, iš kurių pelnė net 3. Toks pripažinimas kelia lūkesčius ir patikėkite, knyga juos pateisina.
Istorinis „Hamneto“ kontekstas
Maggie O’Farrell pirmoji novelistė, kuri remdamasi tikrais faktais papasakojo istoriją iš V. Šekspyro sūnaus perspektyvos. Dar neteko susidurti su tokiomis tikromis šio genijaus gyvenimo detalėmis iš arti. Nors kūrinyje V. Šekspyro vardas nėra įvardijamas, tačiau jis tiesiog tvyro ore. Visos detalės byloja, jog tai jis.
Buboninio maro kelias į Europą
Tiesa pasakius pirmieji 70-80 knygos puslapių man buvo painūs. Tiek daug vardu, skirtingų situacijų, tarsi operatorius junginėtų skirtingas kameras skirtingose vietose, o tu bandai „surišti galus“. Tačiau knygai įgavus pagreitį, pajutau nepaprastą norą skaityti toliau. Nebuvo nė dienos, jog nesklaidyčiau jos puslapių.
Hamnetas – tai V. Šekspyro sūnus ir dvynys sesers Juditos brolis. Negailėtingas buboninis maras (kitaip dar vadinamas juodoji mirtis), siautėjęs XVI amžiuje paglemžė ir vieno iš dvynių, vienintelio V. Šekspyro sūnaus Hamneto, gyvybę. Buboninis maras tai didžiausia pandemija žmonijos istorijoje, kuri pareikalavo iki 200 mln. gyvybių visame pasaulyje. Manoma, kad užkratas atsirado Centrinėje arba Rytų Azijoje ir šilko keliu atkeliavo iki Krymo. Iš ten blusos, įsiveisusios į juodųjų žiurkių kailį, kartu su prekybiniais laivais pasiekė kitas pasaulio šalis.
V. Šekspyro gyvenimas ir jo tragedijos
Maggie O’Farrell nepaprastai įdomiai piešia jaunojo rašytojo gyvenimą, jo namų aplinką ir įsiplieskusią meilę keistuolei Anei. Judviejų meilė buvo labai tvirta, tačiau ją nugalėjo nesantaika pačio V. Šekspyro šeimoje. Tarp jo ir tėvo buvo didžiulė įtampa ir ne retai smurtas, todėl jis, radęs dingstį, išvyko į Londoną ir ėmė kurti.
Atsiskyrimas nuo šeimos buvo tarsi dalies V. Šekspyro gyvenimo džiaugsmo išplėšimas iš širdies. Vos tik sužinojęs, jog jo vaikas serga buboniniu maru, jis tekinas grįžo į gimtąjį kaimą, tačiau per vėlai. Tai buvo dar viena tragedija, dėl kurios eižėjo jo siela. Maggie O’Farrell savo kūrinyje mini, jog sūnaus netektis paskatino jį sukurti „Hamletą“, visų mylimą tragediją, kuri gyvuoja tiek šimtmečių.
Jausmas po mano oda
Pamenate, sakiau, kad pradžia manęs neįtraukė ir skaitėsi sunkiai? Tai noriu atsverti šias emocijas, nes skaitydama antrą knygos dalį aš ne kartą verkiau. Raudojau smarkiai, nes tai man priminė momentus, kai pati galėjau prarasti mylimus žmones, kurie mindžikavo prie gyvenimo slenksčio ir kovojo.
Verkiau, nes jutau dviejų žmonių meilę, Šekspyro ir Anės, tačiau, nors ir buvo šeima, tarsi ja buvo ne iki galo. Motina su vaikais gyveno atskirai, kol tuo tarpu Šekspyras garsėjo Anglijoje, o jo kūrinius mylėjo net karališki rūmai. Nei vienas nebuvo laimingas atskirai.
Nepamenu, kada mane taip stipriai buvo sujaudinęs romanas, kada knyga sugebėjo manyje pravežti fontanus jausmų, sudrumsti širdies dugną. Juk ten kaupiasi emocijos, kurių nepaleidžiame, bet stengiamės patalpinti į juodžiausią kampelį. Tarsi saugome, bet tuo pačiu metu jų bijome.
Absoliučiai rekomenduoju šią knygą ir šią patirtį. Istorinį pažinimą ir jausminę kelionę.
