Nėra nieko sudėtingesnio nei lygintis su kitais, o tada apkarpyti savo kūrybinius sparnus taip, jog atspindėtume kitų šešėlį.
Kartais galvoju, jog norėjimas save palyginti su kitais yra dalis žmogiško kodo, kurį koreguoti galima tik sąmoningo pasirinkimo dėka. O jei kitų sėkmę panaudotume savo kūrybos įkvėpimui?
Garnier operos lubos – įkvėpimas autentiškumui
Šia tema susimąstyti mane pakvietė litvakų kilmės dailininkas Marc Chagall, kuomet Paryžiuje gerėjausi Opera Garnier. Pastatas dvelkia klasicizmo, renesanso ir baroko bruožais, tačiau pagrindinėje jo salėje yra įspūdingos lubos, kurios visiškai išsiskiria iš visos operos konteksto. Tai moderniai ir spalvotai nutapytas kūrinys, kuris visiškai išsiskiria iš statinio konteksto (matomos video).
Marc Chagall galėjo lygintis su žinomais renesanso ir baroko tapytojais: Botticelli, Caravaggio, Raphael, Rubens ar Rembrant ar prieš tai Garnier lubas tapiusiu Jules-Eugène Lenepveu ir bandyti jį „perspjauti“ ar prisiderinti prie pastato koncepcijos pamesdamas save.
Kviečiu trumpai pasimėgauti Garnier Opera, kad suprastumėte apie ką aš:
Garnier iki Marc Chagall
Ar galite įsivaizduoti, ką savyje jaučia menininkas, kuris gauna užduotį pertapyti 200 metų senumo ant lubų esantį kito menininko kūrinį? Ar gis galvoja, kaip jį pranokti? Ar Marc Chagall motyvacija buvo sukurti įspūdingesnį kūrinį nei jo pirmtakas Jules-Eugène Lenepveu?
Aš manau, jis nepasidavė šiems vidiniams kipšiukams ir buvo savimi. Nekopijavo, nesilygino. Jis įsikvėpė. Garnier operos lubos yra nutapytos klausantis muzikos. Mozarto „Magiška fleita“ įkvėpė žydras spalvas, Wagnerio „Tristanas ir Izolda“ žalias, Stravinsky „Ugnieš paukštis“ raudoną, o Tchaikovsky „Gulbių ežeras“ geltoną.
Marc Chagall padarė geriausią pasirinkimą, kokį gali padaryti menininkas – eiti savo keliu, o kitų kūrybą panaudoti kaip įkvėpimą.
Apie Marc Chagall
Marc Chagall yra kubizmo, simbolizmo ir fovizmo atstovas, o pastarasis davė įkvėpimą siurrealizmo krypčiai. Būdamas žydas vaikystėje jis gyveno Sovietų Sąjungoje, o žydams nebuvo leidžiama lankyti mokyklos ar universiteto. Tačiau M. Chagall pavyko gauti pradinį išsilavinimą religinėje žydų mokykloje. Vėliau išsikėlė į Paryžių, kuriam žavėjosi Rembrantu, Pikaso ir kitais garsiais menininkais. Gyvenimo ir Maskvoje, o 1922 m. kartu su šeima išvažiavo į Lietuvą (tais metais Kaune jis surengė parodą). Antro Pasaulinio karo metu emigravo į JAV, tačiau po jo grįžo atgal į Prancūziją.
Marc Chagall tapybos foto padarytos Centre Pompidou kelionės metu.
Ko aš pasimokiau iš Marc Chagall?
Pasaulyje niekur nėra kito identiškos patirties, žinių ir vaizduotės kombinacijos turinčio žmogaus nei kiekvienas mūsų nešiojasi su savimi. Priimkime savo unikalumą ir pasidžiaukime, kad yra vietos kiekvieno kūrybai.
Kuomet aš rašau tekstus, ar nesilyginu su kitų kūrėjų tekstais. Juos skaitydama aš žaviuosi ir įsikvėpiu. Lyginimasis gali keti įtampą ir pavydą, o pavydas mus sumažina, jis mus menkina, kai tuo tarpu gerėjimasis ir gebėjimas gerbti kitų kūrybą – augina.
Mums nereikia būti kaip kiti, mums reikia būti savimi!
