Mano pažintis su Hese prasidėjo prieš 7-8 metus nuo kūrinio „Sidharta“, kuris man nepaprastai patiko. Būtent „Sidhartą“ jis parašė po kelionių į Indiją ir psichoterapinių pokalbių su K. G. Jungu. Pasaulietiškumo ir dvasingumo temos kartu susilieja tarsi In ir Jang energijos. Jis yra priskiriamas intelektualiųjų psichologinių romanų rašytojų grupei, kurios kiekvienas kūrinys drauge atsineša ir moralą.
Po gabalėlį stepių vilko kiekvienam
Haris Haleris – pagrindinis knygos „Stepių vilkas“ herojus keliauja gyvenimu kartais tik vos liesdamas jo paviršių. O kartais užpildydamas ertmes, kuriose jį nori matyti kiti. Kartais bandydamas pritapti, o kartais leisdamas sau išsiskirti.
Stepių vilkas – tai vienišumo ir savasties simbolis. Tai mūsų pirmykščiai instinktai. Būtent per šią perspektyvą Hermanas Hese puikiai atspindi žmogaus sielos lūžius, kuomet jis nori pritapti. Juk bandydami tilpti į tam tikrus kitų rėmus, mes spraudžiamės ten, kur nėra mūsų vieta, o tai galiausiai mums atnešą liūdesį ir vienatvės jausmą. Ilgainiui norisi atsitraukti ir grįžti į stepes, į savo saugią erdvę, į save.
Kur paslėptas gyvenimo džiaugsmas?
Autorius labai subtiliai paliečia gyvenimo džiaugsmo temą. Ją Hesė vysto per moters personažą – Herminą. Ji primena, koks nuostabus jausmas yra patirti susižavėjimą. Hermina Hariui padeda atrasti džiaugsmą mažuose dalykuose – šokio melodijoje ar švelniame flirte. Juk moteris – tai gyvybė, ištakos, begalybė.
Ar mes susimąstome, kaip dažnai susilaikome nuo žaismingumo ir malonumo. Man labai įstrigo viena scena, kuomet Hermina norėjo Harį pamaitinti skaniu maistu, o šis prieš nurydamas kąsnelį iš jos rankų, apsidairė ar niekas to nemato. Hermina jam pasakė, kad yra labai liūdna, kada tam, jog patirtume malonumą, mums reikalingas kitų pritarimas. Kitais žodžiais tariant kaip dažnai mes sustabdome save nuo tyro džiaugsmo akimirkos paklausdami savęs: „O ką kiti apie tai pagalvos?“
Mūsų troškimų bedugnė
Hermanas Hese savo kūrinyje „Stepių vilkas“ atkreipia dėmesį į mūsų apetitą. Vos tik pasiekiame tai, apie ką svajojom, mes norime daugiau. Žmogų kankina amžinas troškulys turėti, galėti ir lemti daugiau. Autorius tarsi nori apgręžti mus veidu į nugyventą gyvenimą ir paklausti, gal jau galime pasidžiaugti tuo, ką sukūrėme?
Apie autorių ir kūrinius
Ar žinojai, kad H. Hessė norėjo nusižudyti? O apie tai, kad po gimnazijos jis perėjo į Maulbrono vienuolyną ir galiausiai iš jo pabėgo? Vėliau jo kelias pasuko ties knygų pardavėjo amatu, štai čia jis ir pasinėrė į kūrybą. Turėjo kelis itin sėkmingos kūrybos etapus.
Man taip pat teko susipažinti su keliais kitais šio autoriaus romanais. „Narcizas ir Auksaburnis“ nagrinėja panašias pasaulietiškumo ir dvasingumo temas, kurios yra itin artimos „Sidharta“ kūriniui. O romanas „Stiklo karoliukų žaidimas“ pelnė autoriui Nobelio premija. Deja, man ši knyga buvo nuobodoka, todėl gali būti, kad jai pritrūkau brandos ir dar kartą grįšiu ateityje.
Susimąsčiau, kad daugiau nei 4 vieno autoriaus knygas (kaip yra šiuo atveju su Hese) perskaičiau nebent Hario Poterio sagą vaikystėje.
Pridedu nuorodą į audio knygą. Nedėkokite 😊
