Istorija, kuri byloja, jog kartais mylėti = skaudėti. Kokios yra meilės kančių ribos? Knyga, kuri turi socialinės edukacijos prieskonių, pateiktų per įtampą palaikančią ir auginančią netikėtą meilės istoriją.
Kodėl ši knyga?
Labai nustebau, kai atvėriau Goodreads programą, siekdama pasitikrinti šios knygos reitingą ir daugiau nei 1,3 mln. skaitytojų bendrai ją įvertino net 4,41 iš 5. Na, bent jau toks reitingas yra šio įrašo paskelbimo dieną. Toks gausus balsavimas nėra dažnas, todėl tai pakerėjo ir aš nusprendžiau „suklausyti“ šią knygą. Juk toks populiarumas užtarnaujamas ne šiaip?
Ar mes tikrai žinome, kas mums geriausia?
Colleen Hoover – romanų virtuozė. Kuomet ieškojau informacijos apie autorę, radau, jog ji pozicionuojama kaip rašytoja, kurios kūriniai skirti paaugliams (daug ką paaiškina). Knygos pradžioje patyriau dviprasmiškus jausmus. Pirmiausia, autorė stveria skaitytoją ir įtraukia jį į knygos puslapius sukurdama net zvimbiančią ir seksualumu alsuojančią atmosferą. Todėl tai sukėlė man antrą mintį, nejaugi nuo pat pirmųjų puslapių ji ketina skaitytoją „paimti“ su instinktais?
Tiesa ta, jog šioje knygoje labai daug seksualumo, flirto ir net šiek tiek erotikos. Pirmoje knygos dalyje būtent tokiais jausmais virė romanas apie Lilę. Tačiau kartu istorija persipina su herojės vaikyste, kurioje buvo daug smurto ir įtampos. Colleen Hoover meistriškai žongliruoja stipriausiomis skaitytojo juslėmis – seksualumu ir baime.
Knygos kulminacija – nusivylimas?
Daugmaž tuo metu, kai knyga turi pasiekti savo kulminaciją, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Saldi meilė tampa karčiu košmaru. Lilei grįžta vaikystės prisiminimai apie smurtingą tėvą, tik šįkart auka yra ji. Tampa nėščia. Nuo savo skriaudėjo. Kurį labai myli.
Tad, „Mes dedame tašką“ kūriniui pasiekus virsmo tašką, visa istorija pasikeičia. Knygos spalvos pasikeičia.
Kai atsiprašymas skaudina
Lilės mylimasis keliskart smurtauja, o vėliau – atgailauja. Paprastai atsiprašymas yra kažko vertas, jei po jo mes gebame transformuoti save taip, jog žalingi veiksmai nesikartoja. Yra sakoma, kad jei vyras prieš moterį pakėlė ranką kartą, bus ir antras. Tačiau Lilės širdis negali patikėti, jog tokios mylinčios rankos gali dar kada sužeisti. Tačiau gali.
Kai pasitraukimas yra geriausias ėjimas
Colleen Hoover savo romanu moko jaunas moteris suprasti, jog atleidus smurtą, sulig kiekvienu nauju išpuoliu ir atleidimu, moters tolerancijos riba tolėja. Ima atrodyti, kad jei gavai antausį, tai bent jau ne spyrį. Kūrinio „Mes dedame tašką“ pavadinimas atspindi romano atomazgą. Lilė sugeba ištrūkti iš toksiškų santykių, tačiau kartu ir atleisti. Atleidimas suteikia laisvę palaikyti pozityvius ryšius vardan savo vaiko. Kartais būtina laiku suprasti, kad du žmonės gali būti laimingi, tačiau atskirai.
Šią knygą skirčiau vyresnio amžiaus paaugliams arba jaunuoliams. Kūrinys man pasirodė moteriškas, nes knygos pasakotoja – mergina ir ji pateikia aiškiai išreikštą moters perspektyvą. Jei būčiau pasirėmusi tuo, kad autorė rašo knygas jaunuoliams, o ne geru Goodreads reitingu, tikriausiai nebūčiau pasirinkusi šios knygos.
