Visi mes turime fizinį kūną, kuris mus įrėmina. Suteikia mums formą ir atspindi mūsų patirtį. Tačiau kartu mūsų kūnai – tai išgyvenimų ir sielos indas, bekraštis ir margas. Ir kiekvienas skirtingas. Niekada niekur nerasime gyvenimo, tokio pačio kaip mūsų.
Akvilė Kavaliauskaitė savo novelėse „Kūnai“ leidžia skaitytojui įsikūnyti į skirtingų žmonių gyvenimus. Taip autorė parodo mūsų skirtumus, o karais pabrėžia ir visuomenės stereotipus, nuostatas, todėl jaučiamas ir lengvas šaržavimas.
Ko dažniausiai klausiama žmogaus, kuris yra perskaitęs knygą – ar patiko? Šiuo atveju turiu ryškią, dviprasmę nuomonę.
Pirma, tai patiko autorės rašymo stilius. Gebėjo prajuokinti. Suteikė įdomių metaforų ir palyginimų. „Kūnai“ turi turtingų literatūrinių momentų ir stengiasi užgriebti gylio.
Antra, jaučiausi padrikai. Istorijos buvo keistokos. Personažai neužmezga ryšio su skaitytoju. Aš, kaip skaitytoja likau nuošalėje. Stebėjau, bet neįsitraukiau.
Man visuomet smagu skaityti lietuvių kūrybą, kai žinai, kad tai tautietis. Tačiau nepaisant to, visuomet lygini su įsimintinais ir įspūdingais kūriniais, kuriuos norisi rekomenduoti kiekvienam. Mano kuklia nuomone, ši autorė turi daug potencialo, tačiau jo neišnaudojo šioje knygoje.
