Kai į namus atvyko internetu užsakyta eglutė, turėjau jai lūkesčių. Išpakavus pasirodė, jog kamienas kreivokas, viršūnė nedaili, o apsukdama ne taip tankiai išsidėsčiusių šakų pusę į sieną, paruošiau fasadą demonstracijai. Jau nepasakosiu kiek kartų įsispyrusi į vazoną bandžiau ją subadytomis nuo spyglių rankomis ištiesinti, kol pamačiau, jog kamienas natūraliai toks. Mintyse trumpai pagalvojau, kad pakabinus žaisliukais ir girliandomis nebesimatys tų defektų. O ne taip mes žmonės kartais ir apie save ir gyvenimą galvojame?
Čia per daug, čia per mažai, bet čia paryškinsim, čia užmaskuosim, čia prabangiau pasidabinsime, sujungiame lemputes apšviesdami gyvenimą ten, kur reikia. Nuostabiausia ne kamieno tiesumas ar tobulas šakų tankis ir simetrija, o skleidžiamas miško kvapas prasilenkus, gyvi pumpurėliai užbaigiantys kiekvieną eglės šaką, pati puošimo ceremonija ir emocija, kurią visą tai atneša – šilumą, jaukumą ir tokį namūdinį jausmą. Gamtoje rečiau būna simetrijos ar tobulumo, bet taip atsiranda unikalumas, savitumas ir visi jausmai, kuriuos su tuo paliekame sau ir kitiems. Manau, kad tobulumas yra nuobodus, būtent nuokrypiai nuo jo mus daro išskirtiniais ir neužmirštamais. No one is you & that is your power.
