Ar skaitmeninė realybė žaloja mus?
Mes labai aiškiai žinome alkoholio, narkotikų ar cukraus žalą mūsų organizmui. Tačiau ar žinome, ką su mūsų smegenimis daro skaitmeninė priklausomybė?
Pasinaudoti žmogaus psichologija
Ši Anders Hansen knyga labai primena filmą The Social Dilema. Filmas iliustruoja, kaip socialiniai tinklai, reklamos manipuliuoja žmonėmis ir apeiliuodami į instinktus, valdo mūsų poreikius. Tuo tarpu Anders Hansen kalba apie telefonų eros pasekmes mūsų sveikatai. Socialinės medijos tiesiog meistriškai įvaldė žmogaus psichologiją ir manipuliacijas perkėlė į naują lygmenį. Pamenu, kaip darbe ne kartą su kolegėmis pasijusdavome nejaukiai, kai apie ką nors pasišnekėjus sulaukdavome reklamos medijose būtent apie tai, nors dar nė karto neatlikome paieškos, jog kur nors paliktume skaitmeninį pėdsaką. Atrodydavo, lyg telefono aparatai mūsų klausosi. Gal ir tau taip buvo?
Kalbant apie socialines medijas tikrai galime pasakyti, kad mūsų klausosi – visagalis algoritmas. Jis stebi, prie kurių reklamų ar paveikslėlių praleidžiame daugiausiai laiko, ką skaitome ar į kurias reklamas reaguojame. Čia nebe medijos yra produktas, o mūsų dėmesys tapo produktu, kurį medijos parduoda įmonėms, skelbiančioms jose reklamas.
Ar naršymo metas kenkia?
Anders Hansen – švedų psichiatras dalinasi įžvalgomis apie žmonių psichikos kaitą. Buvau nustėrusi, kai autorius įvardijo, jog Švedijoje kas 10-tas žmogus geria antidepresantus. Lietuviams skandinavai dažniausias pasilyginimo šaltinis, juk ten tokia išsivysčiusi ekonomika ir švietimas… Visgi, tokie gigantai kaip Facebook visą tinklą parėmė žmogaus psichologija. Norėdami būti pripažinti, mes laukiame patiktukų, kurie paskatina dopamino (laimės hormono) išsiskyrimą mūsų kūne.
Paradoksalu, bet Anders Hansen „Naršymo metas“ knygoje pasakoja, kad žmonės ne tada patiria didžiausią malonumą, kai žino, kad gaus pozityvų įvertinimą, bet stipriausias pasitenkinimas ir laimė mus užplūsta tuomet, kai abejojame ar pripažinimą gausime, o taip įvyksta. Kitaip tariant, mus labiau džiugina tai, kuo nesame tikri, tačiau įvykiai yra palankūs ir tokie, kokių troškome.
Ar daugiadarbystė lavina smegenis?
Sakoma, kad vyrai vienu metu geba koncentruotis į vieną užduotį, o tuo tarpu moterys geba atlikti kelis darbus iš karto. Tačiau ar tai savaime yra vertė? Anders Hansen pastebi, jog kai bandote mokytis prie įjungto televizoriaus ir naršote išmaniuoju telefonu, smegenys turi skirti jėgų visai informacijai apdoroti ir nespėja kurti naujos ilgalaikės atminties, o jūs neišmokstate to, ką skaitėte. Vadinasi daugiadarbystė apkrauna mūsų smegenis ir nekuria ilgalaikių jungčių. Kas iš to, jie tuo pat metu vairavome, kalbėjome telefonu ir ieškojome reikiamo namo, jei po kelių dienų nebeatsiminsime, kaip iki jo nusigauti?
Smegenys yra užprogramuotos taupyti energiją
Suaugusio žmogaus smegenys sunaudoja net 20%, paauglio 30%, o naujagimio net 50% visos kūno energijos. Smegenys yra užprogramuotos tausoti energiją ir dirbti efektyviau. Tikriausiai kiekvienas mūsų yra nuvažiavęs į darbą ir bent dalies vairavimo kelio neatsiminęs, net tai jau tampa automatiniu veiksmo. Smegenys automatizuoja pasikartojančius veiksmus, jog taupytų mūsų energiją, kurios prireiks virškinimui, o galbūt bėgimui nuo pavojų.
Socialiniai tinklai = lošimo automatai
Ar kada susimąstėte, kad ir socialinių tinklų naujienos ir kazino automatų paveikslėliai juda iš viršaus į apačią? Taip kuriamas nežinios jausmas, nes mes laukiame, kas mūsų laukia toliau. Taip sukaustomas dėmesys ir savinamasis mūsų laikas. Kazino ir medijų „darbo“ principai yra labai panašūs, todėl jie gali kelti priklausomybę.
Knygoje yra išsamus ir įdomus skyrius apie paauglių psichologiją ir kaip ją veikia medijos. Deja, dauguma paauglių gali sirgti depresija, nes ima lygintis su kitais ir laukti „patiktukų“. Tėvams šis skyrius turėtų būti ypač įdomus. Kaip su tuo kovoti? Pasirodo, kad fizinis krūvis yra didžiausias depresijos priešas. Nesenai klausiau Žmogaus psichologijos instituto tinklalaidės, joje psichologai šiai nuomonei paantrino.
Mus labiau sujaudina blogos naujienos
Dar vienas įdomus aspektas: 10-30% gyventojų beveik visą žmonijos istoriją baigdavo savo dienas nuo kito rankos, todėl mus ypač domina naujienos apie grėsmes ir konfliktus. Tokio tipo informacija seniau buvo gyvybiškai svarbi. Būtent todėl smurtingos ir grėsmę indikuojančios antraštės mus labai traukia, mums reikia šios informacijos, jog išliktume.
Manome, kad per tūkstančius metų labai pasikeitėme ir tai iš dalies yra tiesa. Tačiau mūsų psichologija ir instinktai yra išlikę tokie pat kaip ir buvo. Čia mes mažai kuo skiriamės nuo gyvūnų. Būtent šiais aspektais ir naudojasi kompanijos tam, jog parduotų mus reklamos užsakovams ar formuotų priklausomybę praleisti kuo daugiau laiko telefono ar kompiuterio ekrane. Po šios knygos norisi smarkiai riboti savo dėmesį šiems šaltiniams, nes imi suprasti, kad visa ši infrastruktūra nėra sukurta tau, ji sukurta iš tavęs pasipelnyti.
Tačiau yra viena puiki žinia – mes turime pasirinkimą.
