Vienas vyras kartą pasakojo, kaip prarado savo gyvenimo moterį, savo vaiko motina. Jie ankstyvą rytą ruošėsi vykti apsipirkti, kai namuose įsiplieskė konfliktas. Apsižodžiavus vyras išėjo nukasti sniego nuo mašinos ir niekaip nesulaukdamas savo žmonos, pakilo į butą jos pakviesti. Sunku nuspėti, kas tuomet dėjosi jo galvoje. Galbūt vyras plūdo ją manydamas, kad per ilgai kuičiasi, o galbūt baigė gromuliuoti paskutinio konflikto akimirkas, kai išvydo savo gyvenimo meilę susmukusią ant grindų.
Buvau maža, bet pamenu tą slogumą ir skausmą daugelį metų tvyranti jų namuose. Tą širdgėlą, kai kiekvienas kampelis primena ją. Vyras gailėjosi vieno, kad paskutinėmis jų minutėmis kartu tvinksėjo pykčiu. Nors po konflikto, atrodo, išsiskyrė tik kelioms minutėms, jie galiausiai išsiskyrė visai amžinybei.
Kai keliavome Paryžiuje, muziejuje pamačiau šį A. Rodeno kūrinį „Bučinys“. Lūpų susilietimas – dažna simbolika menininkų kūryboje, tačiau prisiminus šią istoriją, galvojau tik vieną – niekada nepalikime namų nepabučiavę ar nepriglaudę savo artimų ir mylimų žmonių. Konfliktų neišvengsime, tačiau užbaikime juos vieni kitiems primindami, kokie esame brangūs. Nors ne retai gyvename kaip nemirtingi, kartais gera prisiminti savo laikinumą.
