Painiai ir kartu taip suprantamai parašytas apsakymas. 1950-ieji, metas po Antrojo Pasaulinio karo. Provincijos miestelyje gyvena dvi šeimos – Kaminskai ir Šatai.
Šių šeimų gyvenimas apipintas komiškumo ir kartu didelio tragizmo. S. Šaltenis meistriškai pavaizduoja Tarybinį gyvenimą. Skurdžią buitį. Alkoholizmą. Išnaudojimą. Pamestus ir vienišus vaikus. Meilės troškimą. Ir neapykantą kaimynams.
Tarp Kaminskų ir Šatų vaikų įsiplieskia meilė, kuriai, kaip ir Romeo su Džiuljeta, nelemta gyventi ilgai ir laimingai.
Tragikomiškos situacijos, kuomet alkoholikas tėvas pageria paskutinį paltą ir leidžia namuose apsigyventi nuomininkui, kuris galiausiai lipa ant galvos ir šildosi žmonos pašonėje.
Apie parsidavinėjančias kareiviams motinas, kurios bando išgyventi, o paskui išbarsto savo vaikus po skirtingas prieglaudas.
Apie meilės troškimą, tokios paslaptingos ir dar niekada nepatirtos.
Apie našlaičius vaikus, kurie neskuba užaugti.
Saulius Šaltenis šaiposi iš sovietinės santvarkos ir be gailesčio vaizduoja kaimo žmonių buitį, o kartais ir beprasmybę.
Tiek gyvenimų man pasirodė iššvaistyta.
„Riešutų duona“ buvo ir ekranizuota. Pridedu nuorodą į filmą. Pastatytas 1978 metais, jame vaidina tokie grandai kaip Antanas Šurna, Kostas Smoriginas.
