„Meistras ir Margarita“ – kupina sarkazmo, satyros knyga, kuria M. Bulgakovas net atsivedėjęs kirto tuometiniams sovietiniams idealams ir ironizavo imperijos valdymą. Joje tiek pašaipumo, kad nenuostabu, jog M. Bulgakovo kūriniai buvo uždrausti ir spausdinti tik po mirties.
Autoriaus kūrinys pilnas mistikos, metaforų ir alegorijų į tam tikras sovietines personas. Kritikai teigia, kad „Meistrą ir Margaritą“ savo puslapiuose aplankė net pats J. Stalinas. Tiesa pasakius pradžioje man buvo sunku „įsikirsti“ kas, kur ir kaip. Viduryje parko dviejų draugų, inteligentijos atstovų, sutikta keista persona, pavadinta „užsieniečiu“, žino įvairiausias ir asmeniškiausias jų gyvenimo ir ateities detales. Toks tikslumas leidžia priartėti prie išvadų, jog du nelaimingieji sutiko velnią. Vienas jų miršta nelaimingo atsitikimo metu, kitas patenka į psichiatrinę ligoninę. Ir čia man pirmąkart kilo asociacijos su Stalino represijomis ir politinių oponentų likvidavimu. Vieni išprotėdavo, kiti būdavo ištremti. Net 1,6 mln. žmonių, tarp jų ir politinių kalinių, mirė gulaguose.
Kita juokinga scena knygoje gvildeno SSRS ir užsienio problemas, kurios man priminė valstiečių išbuožinimą. Čia „tardomi“ skirtingi žmonės ir jie prievarta turi prisipažinti, kiek užsienio valiutos bei brangenybių turi, o vėliau viskas nusavinama.
Velnio viešpatavimas ir jo keisto plano realizavimo romane sėkmė rodo, ką Michailas Bulgakovas mano apie patį diktatorių. Jo priemonės buvo žiaurios, o tironiškumą sustabdyti buvo sunku. Ypatingai sarkastiška vieta, kuomet Margarita atkeliauja į pragaro puotą ir apsimeta velnio pačia, o tuntai žudikų, pamišėlių ir sakyčiau padugnių neramių sielų atkeliauja jai bučiuoti rankos. Man tai asocijuojasi tu tuo, jog Stalino pakalikai ir „draugai“ buvo įvairiausio plauko parsidavėliai ir apsimetėliai, jų politinė valia – mirusi, todėl lieka tik bučiuoti valdžios rankas.
Pamenu dar pirmąją pažinti su romanu – tai buvo senas, jei gerai pamenu, nespalvotas filmas. Dar per pirmąsias penkiolika minučių supratau, kad nesuprantu šio kūrinio, todėl niekada jo ir nebaigiau žiūrėti. Tačiau romanas savo eilės laukė ne vienerius metus. Knygynuose vis prieidavau pavartyti, bet nepirkau.
Michailas Bulgakovas pagal savo išsilavinimą buvo gydytojas, todėl Pirmo Pasaulinio karo metais vyko į frontą, kur dukart buvo smarkiai sužeistas. Jausdamas chronišką skausmą jis įprato vartoti morfijų, o ilgainiui jo dozės tik didėjo, kol galiausiai pats rašytojas nutraukė jo vartojimą visam laikui.
„Meistras ir Margarita“ buvo paskutinis autoriaus kūrinys, kuris neabejotinai tapo vienu žinomiausių. Kartu su satyra „Šuns širdis“ jis nesigailėdamas juokėsi iš šalies valdžios.
