Ar kada žiūrėjai pro langą lyjant? Maži lašeliai kaip perlai papuošia stiklą. O tada ambicingiausi vandens gumulėliai ima palengva riedėti žemyn, pakeliui prisijungdami daugiau aplink pūpsančių mažų lašų. Taip apsijungę drauge įgauna pagreitį ir skubiai nusileidžia žemyn, nubrėždami vandens takelį ten, kur keliavo. Argi ne taip būna ir žmonėms? Keliaudami savo gyvenimo ambicijų trajektorija kelyje prisijungiame naujus žmones, idėjas, o papildyti sukauptais metais ir gausėjančiomis žvakutėmis ant torto laikas įgauna vis didesnį pagreitį.
Ar nenutinka taip, kad gyvenimo inercijos vedami mes kulniuojame daug nesižvalgydami, mąstydami tik apie tikslą priešakyje. Tikslai mainosi, auga, bet niekada nesibaigia. Mums vis negana.
O kaip malonu priminti tas akimirkas, kai sustabdome šias lenktynes su laiku. Kai grožimės tuo, kas mus supa. Kai pasitenkiname tuo, kas duota. Kaip dažnai tai tave aplanko?
Ar jau girdėjai pavasariui atbudusius paukščius? Kada paskutinį kartą stebėjai spalvingą saulėlydį? Ar pameni jūros kvapą?
