Šis Remarko kūrinys atspindi jaunuolių pojūčius Pirmo pasaulinio karo fronte. Jis kompromituoja tuometinį Vokietijos poziciją, jog karas buvo pralaimėtas dėl vidinės vokiečių revoliucijos, o ne dėl stipresnio priešo. Kūrinyje atskleidžiama, kaip jaunuoliai užuot kovoję už galimybes, turi primityvėti, jog išliktų frontų apkasuose. Širdį veria herojų pojūčiai žudanti, netenkant kūno ar gyvenant laukime, kada bus sužeisti ir keliaus namo. Kūrinys atskleidžia, kaip stipriai karas slėgė neturtingųjų sluoksnį, koks baisus gyvenimas buvo vidutiniosios klasės gyventojų.
Remarkas pavaizdavo kaip moraliai ir fiziškai žuvo karta, kuriai jis priklausė. Kurį laiką Remarko kūriniai Vokietijoje buvo uždrausti, pats autorius emigravęs. Rašymo stilius, kai kur atsainumas ir gebėjimas apie siaubingus dalykus paprastai trumpį priminė Balį Sruogą. Ir tolimesnėje tarpukario bei Antro pasaulinio karo pradžioje buvo aiškiai pasisakęs prieš nacius.Kritikai pastebi, kad Remarko personažai – labiau aukos nei vizionieriai, revoliucionieriai ar kitokio rytojaus siekiantys asmenys. Tai parodo autoriaus gana pasyvų požiūrį į esamą situaciją.
