Taip taip, tik prasidėjus Kalėdoms kibau į šią brolio dovaną. Knyga mane privertė grįžti daugybę metų atgal ir pasijusti vaiku, kaip anuomet, kai parsitempusi krūvą įdomių knygų negalėdavau atsitraukti.Paskutinioji Romanovų imperatorienė apgaubia labai įdomų moters pasakojimą, apie jos kelionę, nuo aukštakilmės skurstančios Danijos kunigaikštytės Dagmaros iki Rusijos imperatorės Marijos Fiodorovos.
Romanas kupinas nuotykių, plaukia taip natūraliai, kad kartais taip įsijausdavau, jog būdavo sunku sugrįžti į save. Knyga taip įtraukia ir užgniaužia, kad pažadu, negirdėsite nieko aplink ją atvėrę.Romane puikiai įvaizduota kaip to meto moterys palikdavo namus, pakeisdavo tikėjimą ir net savo vardą, jog iš svetimšalės taptų būsimo vyro tautiete. Nuostabiai atpasakojama carinės meilės istorija Rusijos carui Aleksandrui, po kurio mirties jų vyresnėlis sūnus Nikolajus II veda vokiečių kilmės kunigaikštytę Aleksandrą.
Dėl jos nepritapimo ir viena po kitos gimstančių dukrų, ji desperatiškai trokšdama susilaukti sosto įpėdinio artimai susidraugauja su Rasputinu. Jo įtaka tampa milžiniška ne tik caro rūmuose, bet ir politinėse rikiuotėse. Tai nuostabus pasakojimas apie dinastijos pabaigą, kurią sugriovė Rusijos revoliucionieriai, Lenino šalininkai ir kaip Pirmasis Pasaulinis karas tapo monarchijos pabaigos pradžia.Marija Fiodorova buvo tvirta imperatorė, kuri laikė visus rūmų kampus, net ir po vyro mirties nesėdėdama soste darė milžinišką įtaką savo sūnui carui.Dar prieš pusmetį skaičiau Sabaliauskaitės „Petro imperatorienę“, kuri paliko mane su keistu jausmu, net ir perskaičius knygą, ji turiniu mane tik per laiką prisijaukino. O šis romanas užgniaužė kvapą nuo pat pradžios, visiškai galiu jį įsivaizduoti ekranizuojant kaip kokią Jekateriną.Labai labai verta paskaityti.
