“Nežinau ar teko matyti puikų serialą „House of cards“, bet ši knyga man šiek tiek pasirodė islamiška jo versija. Po Sadamo Husseino diktatūros nuvertimo, į Iraką atvykusios Tarptautinės pajėgos stengiasi per ribotą laiką įvesti demokratiją, priimti konstituciją ir suformuoti provincijų valdybos aparatą 2003 – 2004 m. bei pasirūpinti naujomis darbo vietomis, švietimu, infrastruktūra. Bent jau ant popieriaus galima sakyti, jog demokratijos perdavimas pavyko, šiuo metu šalis yra besivystanti parlamentinė respublika.
Britas, knygos autorius, pasakoja apie savo pastangas Maisano ir Nasirijos provincijose harmonizuoti vyraujančių grupuočių įtaką, detaliai nupasakoja galios žaidimus. Policija neturi jokios realios jėgos prieš grupuotes, žmonės tiesiog grobiami ir žudomi dėl kruvinų galios pareiškimų, organizuojami ginkluoti išpuoliai prieš okupantus. Pati visuomenė susiskaldžiusi, šiitai nesutaria su sunitais, ką jau kalbėti apie begalę tikėjimo atšakų kiekį kiekvienoje jų. Prasidėjo partizaninis karas prieš atvykusias Tarptautines pajėgas ir vietinius kolaborantus.
2005 m. daugiau nei 63% pilnamečių Irako piliečių balsavo dėl naujos konstitucijos priėmimo, kurią daugiausiai prisidėjo kurdami amerikiečiai. Konstitucija susilaukė milžiniško palaikymo iš šiitų, bei kurdų bendruomenių ir buvo atmesta sunitų. Iki Persijos įlankos karo Irakas buvo turtinga valstybė, šiuo metu siekianti atgauti pirminę didybę, panaudojant savo sieros ir naftos išteklius.Skaitydama šią knygą supratau, kaip menkai suprantu Viduriniuosius Rytus. Dažniausiai tie kraštai asocijuojasi ne tik su labai skaniomis datulėmis (beje iki Persijos įlankos karo Irakas patenkindavo 80 proc. pasaulio datulių paklausos), bet ir su neišsilavinusiais radikalais, dėl to šiais metais esu nusimačiusi dar kelias knygas, kurių pagalba susiformuočiau platesnį šių kraštų vaizdą.Knyga yra diplomatinis, tarptautinių santykių ir kultūros skirtumų atspindys. Vienintelis minusas – galybė politinių jėgų pavadinimo ir jų lyderių neįprastų vardų, kas apsunkina knygos skaitymą.