Yra sakoma, kad jei stovi vietoje, vadinasi judi atgal. Kodėl? Nes pro tave pralekia tie, kurie bent po žingsnį keliauja pirmyn, o stovėdamas vietoje, lieki alsuoti į nugaras. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl gyventi, reiškia vis kažkaip krutėti. Puškuoti į darbus. Nusigabenti tūkstančius kilometrų. Arba tiesiog mintimis nusikelti į jaukiausius gyvenimo prisiminimus.
Mes bėgame, skubame. Tačiau kiekviena kelionė turi pabaigą. Kaip ir gyvenimas.
O. Tokarczuk 2018 metais pelnė du prestižinius apdovanojimus – „Man Booker“ ir Nobelio literatūros premiją. Tai pirma Nobelio literatūros premija, kurią gavo prozą rašanti lenkė.
Bėgūnai buvo Rusijos sentikių sekta, egzistavusi dar XVII a. Ji rėmėsi mintimi, kad nuo piktos dvasios ar velnio gelsti tik nuolatinis judėjimas.
Taip ir ši O. Tokarczuk knyga paliečia įvairių formų žmogaus judėjimą. Kartais tai piligriminė kelionė, o kartais tai kelionė prisiminimuose. Judėjimas yra jungtis tarp gyvybės ir mirties.
Kūrinys nėra apie sektą ar jos veiklą, ji apie būties drumstimą.
Knygą sudaro keli atskiri pasakojimai, it be pradžios ir visiškai be pabaigos. Kartą iškilęs pasakojimas gali būti pratęstas kad ir knygos pabaigoje. Tai primena mūsų lėkimą. Pamirštame kažką atlikti, puolame imtis kitos užduoties, tada po kurio laiko grįžtame prie to, ką buvome pradėję dar prieš kurį laiką.
Ar randame laiko sustoti ir pasigrožėti akimirka. Senstančiais tėvais, augančiais vaikais ar samanomis, kutenančiomis pėdas. Pirmu griaustiniu ar šiltu vasaros vakaru.
Tiesa pasakius, knyga nebuvo iš tų, kurios negaliu kam nors neparekomenduoti. Ar kažkas ne taip, jei rašytoja taip smarkiai vertinama, o knyga man tik pusėtina? Nebūtinai. Kartais tiesiog ne vieta ir ne laikas.
