Ar kada matėte puikiai įvertintą filmą Se7en? Kriminalinė drama, kurios epicentras – bausmės už mirtinas žmonijos nuodėmes. Popiežius Grigalius VI a. sudarė ydų sąrašą, kurias pavadino „Septynios mirtinos nuodėmės“ manyta, jog jos buvo visų piktadarysčių ištakos. Jų apraiškos ekranizuojamos ir seriale „The New Pope“. Ėmiau ir atsidūriau pamąstymų sūkuryje. Kokios tos nuodėmės ir kaip jas vizualizuoja menas?
- Hieronymus Bosch, „The Seven Deadly Sins“, XV – XVI a.
♠️Puikybė
Jei mums būtų pasakyta, kad tai paskutinė diena ir mums teks visam laikui iškeliauti toli ir niekada negrįžti, ką pasakytumėte savo artimiems žmonėms? Ir ar tai nėra tai, ką pasakyti reiktų tiesiog šiandien? Ar ne tą, kurį norėtumėte prieš kelionę ilgesingai, tvirtai apkabinti paskutinį reikėtų apkabinti kasdien patį pirmą?
Jei ant galvos tviskėtų aukso karūna, ar ji nesusivyruotų nusilenkus pagelbėti silpnesniems ar visgi pirmiau kūno karūna žengtų į menę?
Nenorime juk būti kaip Narcizas, kuris įsimylėjęs savo atvaizdą ežere tiek stebeilijosi ir gerėjosi savo grožiu, kad įkritęs nuskendo.
Ar mūsų išdidumas ir puikybė leidžia mums mylėti kitą, kaip yra to verti? Netaupykime meilės.
Ar puikybė leidžia prisiminti, kad į gyvenimą atėjome nuogi, tokie pat ir išeisime?
Ar elgiatės su kitais kaip su lygiais, ar visgi egzistuoja lygesni tarp lygių?
♠️Gobšumas
Mums visuomet norisi turėti daugiau. Tuo pyragėliu daugiau nei būtų pakankamai prie švediško stalo viešbutyje. Galbūt gobšuoliai visko nori daug todėl, kad jaučiasi nesaugūs, o perteklius juos ramina… Siekiame daugiau nei galime panešti, bet kas yra turtas? Jei tektų iškeliauti kaip stovi, ar jautiesi pakankamai turtingas viduje?
♠️Rajumas
Kadaise maistas buvo priemonė išgyventi. Tačiau bėgant amžiams, plečiantis prekybai, atradome kitus „pasaulius“ ir skonius, maistas tapo malonumas. Galbūt gardžiai valgome tam, jog smegenyse išsiskirtų endorfinai ir priartintų nors minutėlei mus prie laimės, o galbūt gausus maistas yra turto įrodymas? Juk pūpsantį nuo maisto pilvą „palaikyti“ gali leisti sau tie, kurių kišenės ne skylėtos. Galbūt klausiama teisingai: valgome, kad gyventume ar gyvename, kad valgytume?
♠️Pavydas
Argi mes nesilyginame su kitais, slapta trokšdami turėti tiek pat ir dar geriau? Ir kaip retai pagalvojame, kokia buvo kitų sėkmės kaina ir kiek pakeliui buvo už tai sumokėta.
Jei mums pasakytų, kad vieną parą galime daryti tai, ko ilgai trokšdami nesiryžome pradėti ir mums būtinai pasiseks, ką darytumėme? Ir ar ne tai turėtumėme daryti dabar?
♠️Rūstumas
Mūsų mintys tik eilė klausimų ir atsakymų mūsų sąmonėje, o klausiantysis esame mes patys, taigi kokie klausimai, tokie ir atsakymai. Jei vieną dieną mūsų širdyje gyventų tik pozityvumas ir laimė, o dienos pabaigoje skaudėtų tik lūpų kampučius nuo šypsenos, ne galvą nuo nerimo ar pykčio, ar tai būtų naujo gyvenimo pradžia? Jei visa tai, ką galvojame ar sakome nugultų ant mūsų odos, ar ji vis dar būtų graži?
♠️Tingumas
Mes tingime būti laimingi. Tingime būti sveiki. Tingumas atsiranda, jei neturime tikslo, vizijos ar motyvacijos. O jei kiekvienas naujas rytas būtų dar vienas žingsnis savirealizacijos link? „Vangumas yra maloni, tačiau kankinanti būsena. Turime kažką veikti, kad jaustumėmės laimingi. Įgimtiems žmogiškumo polinkiams veiksmas yra toks pat svarbus kaip ir mintis. M. Gandhi“
♠️Geismas/gašlumas
Meilė be meilės. Žmogaus nuasmeninimas, nuo subjekto į gaivalingą objektą. Įdomi mintis pamąstymui: „Kultūrinis kontekstas, kuriame šiandien gyvename, – tai erotizuotas pasaulis. Jis yra daugelio masinės komunikacijos priemonių sąmoningai sukonstruotas ir išnaudojamas reklamai.“
O jei širdis tampa it Pario, kuris ne tyriausių jausmų vedamas pasigviešė Menelajo žmoną Helenę ir įžiebė daugiau nei dešimtmetį vykusį Trojos karą aprašytą Homero „Iliadoje“?
Žmogus greitai pasiduoda, kai nuodėmė jam pasirodo po vertybės skraiste. M. Gandhi
