F. Scottas Fitzgeraldas ne kartą spaudoje įvardijamas, kaip vienas geriausių XX a. rašytojų. Ypatingai jį išgarsino keli romanai „Šioje rojaus pusėje“ ir „Didysis Getsbis“.
Įdomybės apie autorių ir kūrinių kontekstą
F. Scottas Fitzgeraldas gimė turtingoje šeimoje ir įsimylėjo garsaus teisėjo dukrą Zeldą Sayre. Dėl nepakankamų finansų jis buvo atstumtas ir iškeliavo į karą. Vėliau, būdamas vos 24 metų, išgarsėjo kone per naktį. Romanas „Šioje rojaus pusėje“ atnešė jam turtus ir leido susigrąžinti bei vesti mylimąją Zeldą. Jiedu susilaukė dukros.
Nuo 1920-tųjų F. Scotto Fitzgeraldo žmonai pasireiškė stiprūs psichologiniai sutrikimai, vėliau buvo diagnozuota šizofrenija. Nuo 1930-tųjų iki gyvenimo pabaigos ji buvo gydoma psichiatrinėse ligoninėse. Nepaisant to, jis vaizduodavo savo žmoną visuose romanuose.
Pats F. Scottas Fitzgeraldas buvo alkoholikas ir depresuotas žmogus. Patirdavo didžiulius rašymo blokus, tuo metu negalėdavo nieko sukurti. Tai didžiausias rašytojo košmaras. Kartais lyginamas su Heminvėjumi, kai aplinkui visi draugai turtėjo ir kūrė gerbuvį, o jo paties finansinė situacija vis labiau prastėjo.
Iki pat savo mirties rašytojas save laikė kone nevykėliu, visiškai nepasitikėjo savo kūryba ir jautėsi nieko nepasiekęs, smarkiai išgarsėjo tik po mirties. Po mirties buvo atrasta galybė puikių, nepabaigtų juodraščių.
Ką pasakoja knyga?
Tiems, kas matė kultinį filmą „Didysis Getsbis“ su L. DiCaprio, pasakoti daug nereikia. Istorija apie praturtėjusį investuotoją, rengusį pačius didžiausius ir prašmatniausius vakarėlius visoje apylinkėje. Getsbis dirbdavo visą parą, būdavo pasiruošęs daryti sprendimus reaguojant į akcijų biržas bet kuriuo metu.
Personažas vaizduojamas ganėtinai atsiskyręs, nors rengdavo nepakartojamus pobūvius, pats juose beveik nedalyvaudavo. Nevartojo alkoholio, buvo stebėtojas.
Getsbis dar jaunystėje sutiko merginą, kuri tuo metu nesutiko už jo ištekėti, o susikrovęs turtus, jis siekė užkariauti jos širdį dar kartą. Tai itin primena paties autoriaus gyvenimo istoriją. Knyga persmelkta jausmo, jog viskas, ką jis darė vardan pinigų, buvo tam, jog prisiviliotų savo simpatiją ir apsigyventų jos širdyje.
Labai keistas jausmas, kai pirmąkart galiu paskyti, kad filmas man patiko dau labiau nei knyga. Tiesa, pasatarosios klausiausi, tačiau manęs ji niekaip negalėjo įtraukti. Istorija, rašymo stilius man buvo priimtinas, tačiau kažko vis trūko.
Viena iš knygos minčių, kuri lieka drauge ta, kad aplinkui gali būti daugybė žmonių, trankiausi vakarėliai ir gražiausi žmonės ir kartu, būdamas tokioje sumaištyje, gali jaustis visiškai vienas.
