Ilgai gyvenau manydama, kad pažeidžiamumas yra žmogaus silpnybė, jog parodyti savo „Achilo kulną“ reiškia jaustis kaip apsinuoginus – gėdingai ir baugiai. Bėgant metams taip pat supratau, kad būti tikru žmogumi, reiškia išdrįsti apnuoginti savo sielą, nusiimti kaukę ir pamiršti tobulumo sąvoką. Kiek daug energijos paleista vėjais, siekiant maskuoti „įtrūkimus“, kiek laiko ir priežasčių išeikvota, slepiant baimes ir neužtikrintumą.
Vartotojiškoje, skubančioje ir tobulumo besidairančioje visuomenėje pažeidžiamieji traktuojami kaip liekantys už brūkšnio, juk tokius mes valgome pusryčiams. Mes bėgame savo kasdienybės ratelyje siekdami būti geriausi, sėkmingiausi, patraukliausi ir visokiausi, tačiau pamiršdami, kas esame po daugybe apsauginių sluoksnių. Perfekcionizmas tampa priklausomybe, kartą paragavęs negali sustoti.
„<…> feels a lot like Hotel California: You can check in, but you can never leave. You’re officially a prisoner of “pleasing, performing, and perfecting.”
Pamenu, kuomet būdama dar paaugle mokykloje per pamokas bijodavau pakelti ranką, net kai žinodavau teisingą atsakymą, nes nemylėjau savo išvaizdos ir jaudinausi, ką pamanys klasiokai susmigus jų akims, kuomet būsiu pakviesta atsakyti. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai siaubinga. Bijau net pagalvoti, kiek nuostabių progų aš nepasinaudojau, nes bijojau kitų nuomonės. Gėda yra universalus reiškinys, mes visi ją turime, tačiau bijome apie ją kalbėti ir pasirodyti pažeidžiami. Tačiau kuo mažiau apie gėdą kalbame, tuo daugiau įtakos ji mums turi.
Kiek kartų susilaikėte išbandyti naują veiklą bijodami, jog jums nepavyks, jog būsite tokie vidutiniški, kad taip ir nesulauksite sėkmės, pripažinimo? Kiek kartų ieškojote savo vertės patvirtinimo arba nors ir meilės trupinio kaip atsako, jog esate vertas būti mylimas? Man taip buvo, daugybę kartų. Visi nuostabiausi dalykai nutiko pamynus baimę, rizikavus suklysti ar susimauti.
„I see the shame-based fear of being ordinary. I see the fear of never feeling extraordinary enough to be noticed, to be lovable, to belong, or to cultivate a sense of purpose.“
Dabar esu įsitikinusi, kad drąsa būti pažeidžiamu yra vienas nuostabiausiu dalykų, kuris suteikia tikrumo ir autentiškumo pojūtį. Tekant laikui supratau, kad nėra didesnio intymumo kaip atskleisti savo pažeidžiamumą. Meilė yra tikras to įrodymas, todėl norėčiau pasidalinti citata iš knygos, kuri tikrai palietė.
„I define vulnerability as uncertainty, risk, and emotional exposure. With that definition in mind, let’s think about love. Waking up every day and loving someone who may or may not love us back, whose safety we can’t ensure, who may stay in our lives or may leave without a moment’s notice, who may be loyal to the day they die or betray us tomorrow—that’s vulnerability. Love is uncertain. It’s incredibly risky. And loving someone leaves us emotionally exposed. Yes, it’s scary and yes, we’re open to being hurt, but can you imagine your life without loving or being loved?“
Būti pažeidžiamam, tai pasakyti, kad jau trečią savaitę nepradedate sportuoti, nes negalite atsikelti anksčiau, nors nesenai gyrėtės, kad kitąmet planuojate nubėgti maratoną. Tai pripažinti, kad nebeturite jėgų turiningai užimti vaiko ir tiesiog įbrukate jam telefoną, kad turėtumėte laisvą valandėlę. Būti pažeidžiamam, tai pripažinti, kad negalite vaikščioti nuogi šviesoje, nes dar nepamilote savo kūno. Būti pažeidžiamam, tai būti drąsiam. Gebėti atverti save arčiausiai širdies ir išjungti proto baimes yra tvirtybės įrodymas.
Brene Brown. Didi drąsa. Kaip sprendimas būti pažeidžiamu keičia mūsų gyvenimą. (DARING GREATLY: HOW THE COURAGE TO BE VULNERABLE TRANSFORMS THE WAY WE LIVE)
