Meilė – universalus dalykas, kuris tinka kiekvienam. Gimdamas kiekvienas žmogus atsineša lūkestį, jog bus mylimas, vertinamas ir pripažintas. Tačiau patiems šio įgūdžio tenka mokintis. Mes ne retai nemokame mylėti savęs, o dažnu atveju tenka išmokti mylėti ir kitus žmones jiems suprantama forma.
Ar meilė turi skirtingus pavidalus? Erich Fromm savo kūrinyje „Menas mylėti“ pateikia skirtingas meilės formas: motinos, tėvo, meilę dievui bei meilę parneriui. Jos visos – skirtingos, tačiau kartu viena kitą vienija tuo pačiu tikslu.
Skirtingų šeimų pavyzdžiai byloja tai, apie ką rašo Erich Fromm. Motinos meilės – besąlyginė. Ji nekelia jokių kriterijų tam, kad galėtų iš pat širdies gelmių mylėti savo vaikus. Tuo tarpu tėvo meilė yra grįsta lūkesčiais savo atžaloms. Išpildę iškeltus reikalavimus, tėvai apdovanoja vaikus meile. Tai kartais duoda ir šalutinių efektų, nes tėvų meilės stokojantys vaikai ima pripažinimo ieškoti kitur ir ne retai jų žavesio objektu tampa vadovai, darbdaviai ar kiti asmenys, kurie įkūnija tėvo autoritetą.
„Menas mylėti“ moko, jog meilė – tai pirmiausia yra duoti, o ne imti. Ji nėra savanaudiška. Erich Fromm patvirtina dar filmuose girdėtą teiginį, jog jei iš tiesų jauti stiprius jausmus, turi gebėti mylimą žmogų paleisti bei duoti jam erdvės, nes meilė nėra savanaudiška, kokie kartais tampa žmonių jausmai.
Ir tai tik kelios įžvalgos ir puikios „Erich Fromm“ knygos Menas mylėti. Taip, kai kurie skyriai nerado vietos manyje, tačiau ne mažai puslapių įkvėpė gilų supratimą, kartais patvirtinimą, o kartais atverdavo naujas požiūrių jūras.
